Lauros Gaidelytės dienoraštis

Patinka šis dienoraštis?

Užsiregistruok Klase.lt ir galėsi komentuoti bei gauti pranešimus apie naujus jo įrašus ar rašyti savo dienoraštį!

Lauros Gaidelytės dienoraštis

Minčių kratinys. Kartais tiesiog iš niekur išplaukia, kartais tai senai nešiota viduj ar tiesiog netyčia pamatyta.

Tais takais

2016-10-30 14:06, įrašas peržiūrėtas: 470

Šiame kelyje jau beveik visai nusitrynę namų pėdsakai, vienas kitas tik. O dar prieš kelias dešimtis metų juos žymėjo rūkstantys dūmai. Dabar vienintelis kvapas čia – istorijos. Istorijos, kurią mena tie, kuriems dar vis rūpi. Jie eina keliais. Laukais. Jau dirbamomis pievomis, kurios gal kaip ir seniau suderės. Žygiuoja kartas nuo karto dar pabaidydami kokį žvėrelį, nepratusį prie žmonių. Traktoriaus garsus dauguma jų jau pažįsta, tačiau žmonių kalba kiek pasimiršo.

Rodos, nei žolė, nei medžiai ar krūmai čia ne kitokie, tačiau jie tokie. Žengdamas jauti minkštus patalus po savimi, kitur kaip tik – sunki žemė stveria už kojų ir jos klimpsta. Ištraukus nupurtomas purvas ir klampojama toliau. Vanduo, žemė, žolė ir skaudžiai įsirėžusių šakų žymės veide. Vanoja jos einančius be pasigailėjimo, o vakarėjant – net ir su malonumu. Sako nematai ir neskauda, tik ne šiuo atveju. Nematai ir gauni dar skaudžiau. Bet ėjimas nesustoja. Atrodo kas čia tokio, tiesa? Tačiau eini koja kojon su istorija. Tai ne šiaip durpynas, kuriame praslinkus rudenio darganoms suderės grūdai. Tai ne ta žolė, kuri nieko nematė ar krūmai, kurie čia be tikslo. Visa ši gamta – didi dalis istorijos. Dalis aukos, kuri būtent čia ir buvo paaukota, o dabar kai kur ir pažymėta. Balti kryželiai pūpso viduryje lauko ar pamiškėje. Pastatyti tų, kurie dar čia taip pat karts nuo karto praeina. Praeina ir prisimena savą istoriją. Ne kaip mes, ne iš šalies, o tą - išgyventą. Tačiau kiek gi žmogui laiko duota, kad užtektų ir visam pasirūpinti kritusiais draugais ar bendražygių atminimu? Deja, per mažai. To laiko niekad neužteks. Tai kam ta pareiga priklausys? Mums. Atrodo eini, lyg ir nelengva, tačiau nė per nago juodymą nejauti to, kas iš tikrųjų buvo išgyventa. Jie šalo, aukojo save, kentėjo bei atsidavė visa esybe vardan mūsų. Tačiau padaugink ir šį skausmą šimteriopai, gal tada kiek aiškiau bus. Tuomet tai taip pat reikia padauginti iš garbės bei pasišventimo ir jų kainos kartu. Štai kokius didžius žmones nešiojo ši Žemė. Ar dar kada jie atgims, tai jau klausimas mums. Ir ar nebus gėda, kad mes minam jų takus, tik iš reikalo ir netikėdami?

Eini ir praeini, juk taip? Bet svarbiausia ką tau tai atneša. Ar tie keliai, laukai bei durpynai kažką pakeitė? Kiek gi žmogui reikia nueiti, kad pagaliau suprastų, jog ne skaičius svarbus, o tai, ką kiekvienas turime savyje ir ką darome. Tačiau vis vien, pradžia ten, kur kad ir skaudžiai, bet plaka šakos ar gelia sušlapusias kojas. Ten, kur ėjo mūsų stipriausieji.

2016-11-01 13:43

Nuostabu! Esi puiki rašytoja. Tavo tobulėjimas ryškiai pastebimas su kiekvienu kūriniu. Šaunuolė!

2016-11-01 14:14

 Opą, ačiū labai! Šypsena

Iš viso įrašų: 2
 
 

ritos

Patiko nuotrauka? Įvertink!

Reklama Sukurk savo
Reklama

El. paštas: reklama@amdigital.lt

Kita Informacija: info@amdigital.lt

All Media Digital
AMDigital logotipas
Ši svetainė talpinama