Lauros Gaidelytės dienoraštis

Patinka šis dienoraštis?

Užsiregistruok Klase.lt ir galėsi komentuoti bei gauti pranešimus apie naujus jo įrašus ar rašyti savo dienoraštį!

Lauros Gaidelytės dienoraštis

Minčių kratinys. Kartais tiesiog iš niekur išplaukia, kartais tai senai nešiota viduj ar tiesiog netyčia pamatyta.

Kai lapai krito

2016-11-03 00:23, įrašas peržiūrėtas: 382

Stovi jis į langą veidu. Stovi šitaip visą kelią, karts nuo karto pakreipdamas galvą lyg ir nuseka ką žvilgsniu. Susimąstau, apie ką jis šitaip įdėmiai galvoja. Gal praeiviai nuo lietaus šlapiais plaukais atmintyje šmėžuoja? Ar automobiliai, kurie visai šalia irgi kamštyje įstrigę. O gal ir jam ruduo šitoks pat gražus kaip ir man? Juk ties šia alėja vien klevai, kuriuos taip myliu. Jau dauguma iš jų nuogi, tačiau dar tiek auksinių spindulių ant jų! Vienus jau vėl lietus nukratė, bet kiti, margieji, vis dar įsikibę. Nepasiduos ir iki pirmo sniego, nors ir jaučia, jog jau laikas kaip ir baigias. Tačiau niekas atsisveikinti nenori... Aš taip pat. Nesvarbu, jog tai graži mirtis, juk mirtis vistiek skaudi. Nenoriu ir jo iš akių pamesti, tačiau kaip ir laikas lapams, taip ir man ateina.

Laimei, ta pati stotelė mūsų. Eina jis kaukšėdamas į šlapią gatvę. Vienas žingsnis, du ir pokšt. Vienas, du, pokšt. Kartais pokštelėjimai tampa tankūs ir kojos kiek aukščiau pakyla. Atsargiai peržengęs iškilusią plytelę tuoj ir vėl savu ritmu žygiuoja. Jei ne pakeleivis balta galva ir ne tos per anksti užmerktos akys - niekas nė nesuprastų, dėl ko gi šiam jaunuoliui pasislėpė rudens grožybės bei akinantys žiemos nugulėti laukai, kodėl taip gardžiai kvepiant pievai sunku įvardinti spalvas. Tačiau vis tas vienas, du ir pokšt leidžia tai įsivaizduoti. Kol pats nesukuri sau kliūčių, tol gyvenimas yra viena didelė spalvų gama, net jei dabar tu jos nesugebi matyti. Juk ir stebinčiam plačiai atvertomis akimis ne visuomet jis rudenio ar vasaros spalvas įgauna. Per dažnai viską vienaip nuspalvint mėgstam... Juk tik netekęs gali pradėti vertint, o tuomet kiek leis stiprybė tiek išliks tavy auksinių medžio lapų. Taigi, viens, du, pokšt. Tas garsas man atsimuša vis aidu ir iškrenta širdy kaip pagarba. Nes didžiausias priešas mūsų - mes. 

2016-11-03 07:56

 Labai gražu...

Iš viso įrašų: 1
 
 

Žiema mano kieme

Patiko nuotrauka? Įvertink!

Reklama Sukurk savo
Reklama

El. paštas: reklama@amdigital.lt

Kita Informacija: info@amdigital.lt

All Media Digital
AMDigital logotipas
Ši svetainė talpinama