Lauros Gaidelytės dienoraštis

Patinka šis dienoraštis?

Užsiregistruok Klase.lt ir galėsi komentuoti bei gauti pranešimus apie naujus jo įrašus ar rašyti savo dienoraštį!

Lauros Gaidelytės dienoraštis

Minčių kratinys. Kartais tiesiog iš niekur išplaukia, kartais tai senai nešiota viduj ar tiesiog netyčia pamatyta.

Stebėtojas

2016-11-12 23:56, įrašas peržiūrėtas: 524

 Deguonies pilni plaučiai, tačiau jausmas lyg vis giliau grimzčiau į dugną. Aplink save stebėdamas mirguliuojantį vandenį ir kaip dangus lieka vis toliau. Toks pat skaidrus kaip ir vanduo šiame telkinyje. Vis giliau ir giliau. Neskauda nieko, nebaisu. Juk pakeist vis vien nieko nepakeisiu. Galiu sau laukti susigūžęs ten kažkur, kur kūnas nuguls dugne. Nors ne. Juk net ir susigūžti negaliu! Tik kaip medis nuvirtęs ir liksiu tysoti... Atrodo lyg kiti vaikšto, žaidžia, plaukioja šiame vandenyje. Net ir virš manęs, tačiau mano bejėgiškumui jie akli. Kitas, rodos, ir žiūri, nieko nereginčiomis akimis. Žiūri, nes reikia, bet ir tai daro dėl sunkiai primetamos pareigos. Čia tas pats lyg stovėčiau nedideliame kabinetuke, tačiau tas vienintelis jo šeimininkas net ir sėdėdamas veidu į mane vis vien nematytų. Tą gėlę tiesiai jis pastebėtų, susimąstytų, jog jai trūksta saulės, o gal dėl vandens ji pageltus. Bet ne apie mane. Apie pajuodusį ir paliegusį. Net ir svetimam širdį suspaustų tokį likimą sutikus, tačiau kartais savi daug šaltakraujiškesni. 

Štai ir vėl jie. Ateina, dar vis kostiumuotas. Tikriausiai ir miega šitaip, juk jo kontora jam viskas. Priplėkusi prakaito kvapo, bet visgi jo. Nusipurtyčiau prisiminus tą dvoką, bet ne tos aplinkybės. Jie kaip visad abu ir savu ritualu. Jis prieina iš dešinės, lyg ir apsimeta žiūrintis ką aparatai rodo.Tarytum supranta ką tie skaičiai ar linijos reiškia... Aš ir pats daugiau išmanau, papasakočiau, nes labai jau kvailai atrodo kaktą raukydamas. Tuoj turėtų paimti mane už rankos, ar bent aš taip galvoju. O ji tuo tarpu prieina iš kitos pusės. Lūpos ryškios ir prisirpusios, tokią ją visad ir atsimenu. Ji palinksta prie manęs, o aš užsimerkiu. Tas malonus kvapas po mažu vis labiau manyje naikina gerus prisiminimus, juos baigia sugraužti ilgesys bei kaltė. O ji nemato. O gal? Tos ašaros akyse jam išėjus vis labiau padidėja ir įgauna pagreitį. Viena nukrito netoli mano veido. Tikriausiai ant pagalvės. Dėl ko ji taip? Žiūriu, bet dabar ji užsimerkusi. Gal ji supranta mano skausmą? Gal aš nesuprantu jos skausmo? Ar per du mėnesius dar ji nesusitaikė? Nes aš jau baigiu... Neilgai jau truks, ir skauda labiau, ir sunkiau, grasina daugiau aparatų prijungti. Tikrai jie ne sveikimą simbolizuoja. Ir kas iš to? Jei tik akis ir tegaliu vartyti... Jos net visko neišsako! Kas supras kaip viduje jaučiuosi, kad ir juos suprantu.. Bet skęstu... Savęs gailestis nedideli pančiai, palyginus su ilgesiu tyloj, kurioj aš sėdžiu. Kai nori šaukt, bet mintis ir yra garsiausia; kai kumščius sugniaužus visą pyktį tėkštum į sieną, bet juokinga, jog judini tik akių vokus; kai nori dar kart pasakyti mylintis ją, bet ji į akis žiūrint vis vien nesupras ir širdim neišgirs... Kai viskas taip arti, bet kartu toli, ten kur dangus, kur kažkur žaidžia vandeny vaikai. Dugne tik tie, kuriems jau laikas. O jai, gyvent ir gyvent, tos lūpos padažytos ne tam, jog nuo ašarų dažai nubluktų. Jos gyvenimu alsuoti skirtos. Ir ne kitaip kaip pilnais plaučiais.  
  - Atleiskit, tačiau turite sutvarkyti dokumentus, matau, jog atėjo gydytojas, - prakalba seselė, kuri visą laiką budi palatoje. Ją pažįstu iš kvepalų, taigi šiandien ketvirtadienis.
  - Gerai, suprantu, - atsako manoji, tačiau nepajuda. Akimis apeinu jos lūpų linkius. Jos tokios ryškios. Ir buvo man skaniausios. 
  - Atleiskit, bet gydytojas negali laukti. Turite pasirašyti dokumentus, - paragina ketvirtadienio sergėtoja.
  - Taip... - nutesia ši, bet žodžius nukerta išriedėjusi ašara. - Aš negaliu... O jeigu dar. Juk. Stebuklai. 
  - Pone... 
Dabar jau suprantu ir aš. Nebėra šnibždėjimo man į ausį, nebėra juokų. Pasiduoda ir stipriausias tikėjimas. Ketvirtadienį būsiu atiduotas ir aš tam, kam reikia pasiduoti - likimui. Lygią liniją ekrane atpažins ir jis. Bent kartą neatrodis kvailai. 
2016-11-13 19:10

 Nuostabus kūrinys! Tik liūdnas... 

2016-11-13 21:50

 Kartais liūdna irgi savaip gražu. Šypsena Ačiū. Šypsena

2016-11-14 07:25

 Taip, liudna irgi buna grazu, ir ne visada kartais. Tiesiog kartais siuzeto liudnumas labiau uzkabina nei teksto vaizdingumas ir grozis Šypsena

Iš viso įrašų: 3
 
 

šeima

Patiko nuotrauka? Įvertink!

Reklama Sukurk savo
Reklama

El. paštas: reklama@amdigital.lt

Kita Informacija: info@amdigital.lt

All Media Digital
AMDigital logotipas
Ši svetainė talpinama