Lauros Gaidelytės dienoraštis

Patinka šis dienoraštis?

Užsiregistruok Klase.lt ir galėsi komentuoti bei gauti pranešimus apie naujus jo įrašus ar rašyti savo dienoraštį!

Lauros Gaidelytės dienoraštis

Minčių kratinys. Kartais tiesiog iš niekur išplaukia, kartais tai senai nešiota viduj ar tiesiog netyčia pamatyta.

1/.

2017-03-26 17:23, įrašas peržiūrėtas: 589

 

Net su mestu peiliu jis ramus veidu į kalnus stovi. To dūrio priežastis aš. Stovi jis. Stoviu ir aš. Tik manasis žvilgsnis jame įsmigęs. Jis geria gamtą, o aš jį. Žaviuosi jo gebėjimu tai daryti. Nėra tai sunkus mokslas, nereikia to ugdyti metai iš metų. Reikia tiesiog tam atsiduoti. Deja, prarandam save ten, kur turėtume pasaugoti, o galėdami atiduoti kai kam aukščiau – sulaikom ir numetam į šalį. Kažkam po kojų, kažkam kas net nežiūri ar kažkas kam tai dar viena auka. Lyg kaulas tam, kuris jo neims ar jau ir taip sotus. Kam tokių apgraužtųjų reikės jei jau ir taip mėsos apsivalgę? Taip ir mes, skubam, lekiam, bėgam. Ir vėl, ir vėl. Vis subyrėdami veltui.

Su fotoaparatu rankoje jaučiuosi lyg žudydama tai, kuo jis gėrisi. Atbėgau, surinkau šios vietos grožį ir užrakinau šiame prietaise. Kalnus, vandenyną, net vėją surinkau ir nutildžiau. Įkalinau lyg paukštelius narve. Pažiūrėti gražūs, bet nematyti jų skrydžio, margų spalvų ar to džiaugsmo prieš jiems išskleidžiant sparnus ir atsiduodant vėjui . Šiuo atveju matyti ir justi nėra tas pats. Jis mėgaujasi, o aš tik vaidinu. Jo veidas pilnas saulės, o maniškis jau dabar šešėly. Jo plaukai vėjyje, o aš savuosius laikau. O kas jei jie susivels? Juk tada jau nuotrauka nebe ta... Jis geria kalnus, o aš pro tą mažą akutę tik fiksuoju, fokusuoju ir matuoju. Nei saulės, nei vėjo ar kalnų bei vandens nejaučiu, nes tik galvoju kaip čia ką greičiau apimti, įamžinti ir kažkam parodyti. Parodyti kažką, ko nejaučiau? Ar tikrai kažką netikro noriu atiduoti? Nenoriu, tačiau taip išmokau. Skubėti, kuo daugiau užfiksuoti, tačiau nemoku džiaugtis plačiai atvėrus akis bei sielą, kurią tiek daug pripildo ši gamta. Tyrumas, šiluma bei grožis. Tikrumas.

Mano supratimas taip ir lieka stovėti netoli nuo mano nusvirusių rankų. Galėjau jį stebėti taip amžinai. Tačiau laikas. Apsunkusia širdimi nulydėjau jo siluetą, kurį ne slėgė, tačiau puošė kuprinė ant pečių. Pažadėjau ir jam, ir sau, kad gyvensiu akimirka, kurią man duoda ši šalis. Pajusiu tas, kurias paprastai nuvertinu, nesureikšminu ar praleidžiu pro akis. Jei to nesugebėsiu – gyvensiu sau. Bandysiu vėl. Eisiu tuo keliu kartu su juo. Eisiu ir kvėpuosiu vienu ritmu. Sustosiu tuo pačiu metu. Ne seksiu, bet žengsiu koja į koją. Tyliai. Kartą su gamta, kitą kartą su juo, daugiau jo prisiminimu. Tačiau visad su jo įkvėpimu. Tas žmogus ir dabar gniaužia kvapą. O jo nuotrauka mano rankoje – liudininkė to, ką šiame lape išsakiau.  

2017-03-27 10:21

 И что ?... Это кто-то читает ?..☺

2017-03-27 21:17

mozhet kto-to chitaiet ..

pust' budit. :-)

2017-03-27 21:43

ya mozhet budu chitat', no nisichyas..

a pro che tam?

2017-03-28 10:38

apie meila..

2017-03-28 19:31

 Savotiška meilė. Bet sau, gamtai. Šypsena

2017-03-28 21:05

..gerai, reishkias tau viskas yra gerai

ash veliau paskaitysiu..

 

2017-03-31 17:25

Taip parasyti dar reikia moketi! Puiku 

2017-03-31 20:04

 Saunuole.Pajutau tavo emocija ir patikejau.rasyk,skaitanciu visada bus.

2017-04-06 08:10
 Nuostabu! Labai vaizdžiai parašyta. Pabučiuoti
O vatnikų ir čia yra, pasirodo Šypsena
 

 

Iš viso įrašų: 9
 
 

Eglius.Inc

Patiko nuotrauka? Įvertink!

Reklama Sukurk savo
Reklama
Informacija

El. p.: reklama@tipro.lt

tiPRO grupės dalis
tiPRO logotipas
Ši svetainė talpinama