Lauros Gaidelytės dienoraštis

Patinka šis dienoraštis?

Užsiregistruok Klase.lt ir galėsi komentuoti bei gauti pranešimus apie naujus jo įrašus ar rašyti savo dienoraštį!

Lauros Gaidelytės dienoraštis

Minčių kratinys. Kartais tiesiog iš niekur išplaukia, kartais tai senai nešiota viduj ar tiesiog netyčia pamatyta.

2/.

2017-04-10 03:12, įrašas peržiūrėtas: 329

Mūsų skyrius šviesus, tačiau nuotaika čia slogi didžiąją dalį darbo. Štai jau ir kontrastas. Kiekvienos durys slepia besišypsančius veidus, nors betkada gali jie ir aptempti. Tokia ta rutina. Ateinam mes, ateina ir šaltis kartas nuo karto. Kartais junti kaip žmogus tavo akyse atsisveikina ir išeina. Pirmiausia siela, vėliau ir kūnas. Lieki su juo. Bet jau ne visu. Šiurpu? Ne, gyvenimiška. Vienatvės čia nėra, kaip ir sakiau – šviesu, skamba ir juokas, nėra ir skausmo. Tokį guolį paruoši žmogui, kuriam laikas senka sparčiau nei tau. Padalintas jis mums labai skirtingai. Tai ir esmė.

Tebūnie aš svečias. Dabar šiapus durų, bet nežinai, žmogau, kada ten ir užsibūsi. Nakvosi, skaičiuosi dienas ir stebėsi kitus iš tos lovos. Kiek daug nežinom į priekį, o jau skriaudžiam save lyg turėtume pagrindą jaustis saugiai. Neturim. Kiek daug posakių, jog turi gyventi dabar ir tik dabar, bet ką? Ar jie veikia? Ne, tik retas tuo mėgaujasi. Taip, taip. Aš nesu tas retas atvejis. Todėl ir kvėpuoju tų siekiais, kurie tai sugeba. Net ir tais, kurie apie tai kalba, rodo, rašo.

Užteko dviejų valandų. Dar kelių minučių virš, kad akims nudžiuvus suprastum kaip brangu čia būti. Kalbos, kalbos, kalbos. Jos nieko neduoda. Aš ir tą patį dabar darau. Pavyzdžiai? Taip. Niekas negali pasiginčyti. Tačiau tik pats ten atsidūręs supranti vertę ir auką. Pagyventi ir mirti galim visi. Priešingai nei pagyventi taip kaip reikia.

Tas pats klausimas: „Ar bijai pabaigos?“. Atsakymas irgi ne kitoks. Ne. Negaliu bijoti to, ko nežinosi esant. Negaliu savęs smerkti dėl to, jog numiriau, tiesa? Tačiau galiu jaustis blogai žinodama, ko dar nepadariau. Neatidaviau pakankamai savęs kitam. Nepadovanojau gražių prisiminimų. Žodžių. Prisilietimų. Ir tą paskutinę minutę nepadėkojau gyvenimui. Už tai, kad jį turėjau. Kvėpavau. Dabar noriu atiduoti ir tai, ko man nebeprireiks. Tai, kas gulės po žeme. Kam ten? Šiai žemei mūsų ir taip per daug. Tegu dalis manęs prigyje kitame. Jei tik tinka, kodėl ne? Anksčiau ar vėliau žemei atiteksiu visa, tai kodėl dar nepanešiojus to kitam? Lengviau kvėpuoti gal bus. O gal nereiks varginančių procedūrų? Puiku. Visiems nauda. Nebūsiu ta, kuri visa bus naudinga. Netobula šiuo klausimu. Nesu erelio regos ar puikių plaučių. Jau visgi padėvėta. Bet gal kažkas. Išgelbėti 7. Sunku suvokti. Išgelbėti bent 1? Ir aš užsimerkčiau ar užmerktų jau ramybėj. Toliau? Toliau nieko.

 

Lauksiu minčių! Įdomu ką iš čia "iškratėt"!  

Komentarų nėra

AUKSINIS RUDUO

Patiko nuotrauka? Įvertink!

Reklama Sukurk savo
Reklama
Informacija

El. p.: reklama@tipro.lt

tiPRO grupės dalis
tiPRO logotipas
Ši svetainė talpinama