Linas Šinkūnas

Užsiregistruokite klase.lt portale ir galėsite susisiekti su Linu Šinkūnu

Registruokis Klase.lt portale Jau esi užsiregistravęs? Prisijunk su epasu (forma kairėje).


Kontaktinė informacija

  • Anketos nuoroda: https://mano.klase.lt/156457

Socialinės grupės

Dalyvauja renginiuose

Nedalyvauja jokiuose renginiuose

Video įrašai

Naujausias dienoraščio įrašas

Kai skraidymas tampa arkliu sportu

2010-10-23 09:58
<p>Veiksmo vieta: Austrija, kalnas prie Bezau miestelio</p> <p>Laikas: 2010 rugsėjo 26 d.</p> <p>Eilinį kartą su bendradarbiu susiruo&scaron;ėme paskraidyti parasparniais. Kadangi vėjas pietų krypties, todėl i&scaron;sirinkome tinkamiausią kalną Austrijoje prie mažo miestelio Bazau. &Scaron;i skraidymo vieta yra labai poluliari, nes kalnas auk&scaron;tas, ilgas. Galima startuoti tiek į &scaron;iaurės, tiek į pietų pusę. Todėl pučiant net menkiausiam vėjeliui galima nesukiai laikytis. Be to aplinkui esantys kalnai labai gražūs. O saulei pa&scaron;ildžius &scaron;laitą skraidymui susidaro idealios sąlygos. Tą diena vėjo beveik nebuvo, todėl tikejomės gerų termikų. Deja, atvažiavus prie kalno teko nusivilti, nes neveikė keltuvas. Turėjome dvi galimybes. Važiuoti su ma&scaron;ina prie kitos kalno pusės ir keltis keltuvu. Tačiau leistis turime vis tiek į &scaron;itą pusę, todėl atsiranda problema grižti prie ma&scaron;inos. Pasirinkome antrą variantą, kuris vėliau pasirodė esantis lemtingas. I&scaron; vietinių turistų sužinojome jog lipti reikės apie 650 m, todėl per 1.5 val. turėtume užlipti savo kojomis. Deja realybė pasirodo buvo kitokia. Visų pirma kaip veliau i&scaron;siai&scaron;kinome &scaron;laito auk&scaron;tis ne 650 metrų, o 850 metrų. O antras sunkumas, jog pasirinkome klaidingą kelią.&nbsp; Žemėlapis rodė jog turime 2 variantus: eiti trumpu tačiau stačiu keliu, arba ilgu ir lengvesniu. Pagalvojome jog su sunkiomis kuprinėmis greičiau užlipsime ilgesniu, tačiau ne tokiu sunkiu keliu. Pradėjome eiti keliu, kuris nieko blogo nežadėjo. Tik man įtarimą kėlė ženklas, kad jo ilgis 1 km. Galvojom, jad toliau bus pesčiųjų takas. Ir i&scaron; tikro už 1 km kelias baigiasi ir prasidėjo takas, kuris man labiau pana&scaron;ėjo į stirnų taką. Tačiau vėl nepaklausiau savo nuojautos, o pasidaviau kolegos įtakai. Einam toliau. O toliau ir tas takas baigiasi. Net ir juodžiausiuose dalykuose stengdamiesi įžvelgti gerumo, optimisti&scaron;kai įtikinome save jog takas eina tolyn ir mes pasileidome toliau. Visas mūsų kelias, jei tai glaime pavadinti keliu veda didžiulio kanjono dugnu. Kai nebeliko kelio, nusprendėme, jog laikas pradėtis rop&scaron;tis i&scaron; kanjono dugno. O varge, kad būtume žinoje kokiam vargui mes pasiryžome. Jei pradžioje dar lipimas į vir&scaron;ų buvo pakenčiamas, tai vėliau ėmė viskas statėti, kol pajutau jog rop&scaron;čiamės stačiomis uolinėmis sienomis be jokių virvių, be įrangos. Čia ir be na&scaron;tos yra ką veikti, o mes ant pečių tempiamės sunkius parasparnius. Mano kuprinė sverė 25 kg., o kas blogiausia tai didelių gabaritų mai&scaron;as kuris kliūva už krumynų ir medžių. Prisiminiau jaunystę kai karstymasis kalnais su sunkiomis kuprinėmis buvo normali būsena.&nbsp; Gerai, kad žmogus į senatvę nepraranda i&scaron;tvermės, todel dar turėjom jėgų rop&scaron;tis į vir&scaron;ų. Oro sąlygos skraidyti gal ir palankios, tačiau karstytis nelabai. Jokio vėjelio ir net pasakyčiau kar&scaron;ta. Todel i&scaron;gėrėm visa vandenį, i&scaron;prakaitavom visas druskas, o&nbsp; kelio pabaigos kaip ir nėra. Lipom kaip tikri arkliai. Už tai kalnų turizmą kartais vadindavom arkliu sportu, kur kaip tikri arkliai ne&scaron;ame savo na&scaron;tą. Lipdamas sienomis vos ant saves neužsiverčiau 100 kg svorio akmenio. Tiesiog ji nuleidau žemyn. Tiems kas buvo apačioje, turėjo labai nepasisekti, nes akmuo sukėlė tikrą griūtį. Per 2 val. kažkaip i&scaron; to kanjono visw tik i&scaron;sirop&scaron;tėme. O koks buvo nusivylimas, kai i&scaron;sirop&scaron;tę pamatėme &scaron;alia esanti kelią kuriuo važinėja ma&scaron;inos.&nbsp; Ir koks buvo beprasmis lipimas kanjonu, kai galėjome ramiai užpėdinti normaliu keliu. Bet tuo vargai nesibaigė. Pasirodo mes užlipome tik puse kelio. Norėdami sutrumpinti kelią, nes laiko liko jaune daug, pradėjome eiti ne keliu, o tiesiog į vir&scaron;ų pievomis. druskos visos i&scaron;prakaituotos, &scaron;irdis jau beviek kulnuose,&nbsp; panaudoję paskutinius jegų likučius lipame toliau. Dar per 3 val. , o i&scaron; viso per 5 val. &scaron;iaip ne taip ant kalno užsirop&scaron;tėme. Beliko tik i&scaron;skleisti sparnus ir skristi. Deja jau saulė buvo vakarop, termikai i&scaron;sikvėpę. Jėgų irgi nebeliko, o vienintelė i&scaron;eitis yra skristi žemyn. Tik vieninteė problema, jog i&scaron;skleisti sparnų nebeliko jėgų. &Scaron;iek tiek atgavęs kvapą ir sukaupęs visus jėgų likučius &scaron;iaip ne taip sustartavau nuo kalno. Skrydis pasirode ramus, tiesiog nuostabus. Bandžiau dar gaudyti pavienius oro burbulus, bet vakare &scaron;laitas jau buvo i&scaron;sikvėpes. Kiek įmanoma glaudžiausi prie &scaron;laito, tačiau ilgiau 15 min. vis tiek nebei&scaron;silaikiau. Bet tos 15 min. buvo labai nuostabios. Tik nusileidęs žemėje prisiminiau jog visa diena nevalgęs ir buvau labai alkanas. Atrodė, jog viska suvalgysiu. Restorane norėjau užsisakyti visa meniu. Tačiau žinojau jog tik akys to nori, todel užsisakėm tik gulia&scaron;o sriubos ir ledų su kava. Vakarienė buvo fantasti&scaron;ka. Apskritai tai smagu buvo pasivak&scaron;čioti, nes tai buvo gera treniruotė. Tą dieną 5 val. lipome į vir&scaron;ų ir tik 15 min. skridome. O grįžus namo laukė dar vienas malonumas - &scaron;ilta vonia.</p>
Komentarų (6)

žiūrėti visus

Reklama Sukurk savo
Reklama

El. paštas: [email protected]

Kita Informacija: [email protected]

All Media Digital
AMDigital logotipas
Ši svetainė talpinama