
2013-11-08 04:07
<p>Mielas Tėti... Jei Tavo tikslas nužudyti manyje Žmogų, tai tuomet Tau sekasi puikiai... Tą darai pamažu, pasimėgaudamas savo sugebėjimais. Taip elgiesi, tarsi tai būtų Tavo tvirtumo įrodymas...</p>
<p>Atrodo, tarsi sieki gero tikslo - išugdyti nuolankumą. Bet ar nepagalvojai, kad jo Tu pats neturi..? Juk Tu negali nuolankiai priimti kito žmogaus savybių (nes Tau jos nepatinka), negali mylėti. Taip. Tu NEGALI MYLĖTI nuolankia meile savo šeimos narių (nes jie visi truputį kitokie nei Tu norėtum...) – savo mamos, sesers, žmonos, savo sūnaus... Ar niekada to nepastebėjai? Manau, kad ne... Juk Tu esi pilnas PUIKYBĖS! Ji veržiasi iš kiekvieno Tavo žodžio, pasakyto man. Iš kiekvieno veiksmo. Kiekvienąkar, kai tik aš pasakau savo nuomonę, Tavoji puikybė neleidžia jos išklausyti. Tu visada pokalbį pradedi: „jeigu tu...“ ir niekada nepasakai „myliu Tave, ir todėl man ne tas pats koks tu užaugsi...“ Tu visada man praneši meilės gavimo sąlygas... Mielasis mano, meilė neturi sąlygų. Meilė arba yra, arba – ne. Taip, nuolankumas gali būti išugdytas, bet jis atsiranda sekant asmeniniu pavyzdžiu. Jis išugdomas nuolankia, besąlygine meile...</p>
<p>Jei Tavo tikslas – nužudyti Meilę, tuomet Tau puikiai sekasi. Dabar mano meilė Tau dar yra didelė kaip visas pasaulis. Joje telpa visos mano mintys, visi žodžiai ( deja, neišsakyti, nes Tu jų paprasčiausiai negirdi...) ir visi veiksmai.</p>
<p>Taip, aš neturiu besąlyginio klusnumo...</p>
<p>Taip, aš nuolankumą suprantu ne taip, kaip nori Tu... Man jis turi būti siejamas su meile, o ne su baime. Baimė ir neapykanta juk netoli viena nuo kitos.</p>
<p>Taip, aš neturiu to, ką Tu vadini protu... Tiksliau neturiu jo tiek kiek Tau norėtųsi. Tačiau jo turiu tiek, kiek turiu aš , o ne Tu.</p>
<p>Taip, aš neturiu supratimo, atsakomybės, sugebėjimų tiek, kiek pageidauji Tu... Tačiau jų turiu tiek, kiek turiu aš, o ne Tu. Nesiginu – esu tingus, gyvenu be tikslo, mėgstu pameluoti... Esu toks, koks esu. Toks, kokį pamažu mane kūrei...</p>
<p>Nepasitikintis. Nes diena po dienos girdžiu: „visvien iš tavęs nieko nebus!“ Taip ir nusvyra rankos. Dingsta noras ką nors daryti, ko nors siekti...</p>
<p>Piktas. Nes diena po dienos girdžiu įsakymus: „eik šalin!“, „atstok!“, „aš tau sakau, traukis tolyn!“, „tylėk!“... Manau, jei kasdien taip būtų kalama į galvą Tau pačiam, greitai taptum piktu, pagiežingu ir keršto ištroškusiu seniu ( o aš - tik vaikas... Taip - dar TIK VAIKAS!)</p>
<p>Tinginys. Nes kasdien matydavau Tave po darbo sėdintį televizoriaus ir „kompo“ draugijoje. Ar kada nors pamastei, kad, galbūt ir aš norėčiau (kaip visi mano draugai) džiaugtis kitiems, kad tėtis su manim žaidė mano žaidimus... kad tėtis važiavo kartu su manim dviračiais... kad kartu su tėčiu spardėm pievoje kamuolį... Ir dar daugiau: su tėčiu stebėjom gamtą, tėtis man skaitė pasaką, su tėčiu kartu dirbom...</p>
<p>Beje, apie darbą. Taip, būtent jis turėtų padėti mums daugiau bendrauti. Tačiau... Tu nepadedi mamai, tad kodėl turėčiau dirbti aš? O jeigu ir dirbam ką nors drauge... Ką girdžiu iš Tavęs? „Debilas..., b...., p...dink iš čia..., asilas - nieko nemoki...“</p>
<p>Mielas mano Tėveli, tai kaip gi man išmokti? Kaip mokytis?</p>
<p>Kaip reikia keiktis, muštis - jau parodei. O kaip įkalti vinį, kaip teisingai pjauti, kaip tiksliai išmatuoti..? Et, kas mane tai daryti išmokys..?</p>
<p>Tėti, jau parodei kaip reikia nekreipti dėmesio į vaiko svajones ir norus, kaip reikia nepagarbiai elgtis su žmona ir kaip galima jai suduoti kumščiu, jei ji gina vaikus ar paprasčiausiai išsako savo nuomonę, kuri Tau nepatinka... Tikriausiai taip galima elgtis ir su silpnesniais už save..? Visa tai jau išmokau...</p>
<p>Dabar parodyk kaip reikia mylėti žmones, kaip juos priimti būtent tokius, kokie jie yra. Išmokyk išgirsti tylų vaiko širdies plakimą, meilės angelo sparnų šlamesį, dar tebesikaupiančių ašarų skambesį. Išmokyk mylėti Dievo meile kiekvieną žmogų, koks jis bebūtų. Juk (kiek žinau iš mamos pasakojimų) Dievas myli visus ir visokius...</p>
<p>Mielasis mano, neleisk mirti Meilei manyje. Ji man reikalinga, kad galėčiau išgirsti kaip atsėlina neapykanta į mano mintis ir neleisčiau jai įsikurti mano širdyje, nes aš MYLIU TAVE... Bijau Tave prarasti...</p>
<p>- Tavo sūnus -</p>
<p>2011 m. Kalėdos </p>
Komentarų (13)
žiūrėti visus