Lauros Gaidelytės dienoraštis

Patinka šis dienoraštis?

Užsiregistruok Klase.lt ir galėsi komentuoti bei gauti pranešimus apie naujus jo įrašus ar rašyti savo dienoraštį!

Lauros Gaidelytės dienoraštis

Minčių kratinys. Kartais tiesiog iš niekur išplaukia, kartais tai senai nešiota viduj ar tiesiog netyčia pamatyta.

akimirka

2016-06-29 20:27, įrašas peržiūrėtas: 521

Visą laiką sau žadėjom, jog bent kartą jūrą priglaus mūsų įkaitusius ne tik kūnus, bet ir sielas šioje stebuklingoje šalyje – Turkijoje. Štai pagaliau! Net laikas kaip užsakytas - naktis išties stebuklinga. Visą dieną šėlusi jūra ilsisi, o joje kartu ir mėnulis. Dabar su jais ir mes, tik kiek daugiau drumsčiam nusistovėjusią ramybę. Įnešėm jaunatviško vėjo į šią gražią darną, kurio tikriausiai ji per savo egzistavimą dar ne tiek mato. Susijungia čia ne tik meilė, draugystė, tačiau ir simpatija bei prasideda tai, ką galiu pavadinti „tolima realybe“.

Visą krantą apgaubusi plati ir aukšta uola, palei kurios apačią eina daug mažyčių uolų ar išsimėčiusių akmenų. Vieni vos kyšo iš vandens, kiti iki pusės išnirę. Basus padus skauda, tačiau noras pajusti nors ir menką, tačiau skrydį neleidžia sustoti. Štai užlipo vienas, kitas. O mūsų galvos tik kyšo iš vandens ir žiūri su pavydu. Pliūkšt! Nušoko abu vaikinukai ir jiems vos išnirus nuaidi garsus juokas pasileisdamas tolyn palei uolingą krantą.

Į juoką įsimaišo ir mano šnabždesys:

- Kaip norėčiau ir aš.

- Eikim kartu, - pasuka galvą į mane vaikinukas.

- Eikim!

Tokią naktį neįmanoma pasiduoti drovumui. Aš juos menkai tepažįstu, tiesą pasakius mes visos juos vos tepažįstam, tačiau visi vienodai šlapi. Visi vienodai kvaili, jog sušoktų į jūrą su drabužiais visai ne to susitikę. Ar panašūs tuo, kad visai nesvarbi muzika, kai nori tiesiog šokti. Juk jei ne dabar, tai kada?

Uola visgi statesnė nei maniau, todėl tenka ne tik delnais, bet ir nagais laikytis už jos. Užlipti tik geri keli metrai, bet kraujas jau pulsuoja vis stipriau. Tik nežinau ar dėl aukščio ir baimės nukristi atgal ar dėl tos šypsenos, kuri laukia manęs viršuje su pagalbai ištiesta ranka.

Vos pamačius mūsų siluetus iš vandens jau sklinda skaičiavimas. Dešimt, devyni, aštuoni...

- Tikriausiai šokant turėtume paleisti vienas kito ranką, taip? –- paklausiu tyliai ir vėl įkvepiu.

- Taip...

Trys, du, vienas...

Kiek sudelsiu, tačiau mintyse nustumu praeity ir pasiduodu jūrai, kuri man žada daugiau. Tas malonus vėsus vanduo pasiglemžia... Išnirus pasitinka jo šypsena, kurią taip gerai įžiūriu mėnulio šviesoje.

- Na, patiko?

Vis dar jaučiu tą drebuly viduje, tačiau tikriausiai geriau jaustis nė negaliu.

- Žinoma!

- Dar?

- Dar!

Vėl šypseną iškeičiam į vienas kito šypseną ir plaukiam uolos link. Antrą kartą jo ranka vėl manojoj, tačiau dabar paleisti nebenoriu. Tiesa ta, kad anksčiau ar vėliau turėsiu. Nereikia netikslumo. Dar dvi dienos ir privalėsiu paleisti...

 

2016-06-29 21:03

 Smagi akimirka!

 

Turkijoj dabar liudna ir skrydziai atsaukti 

2016-06-29 21:12

Mes penktadienį iš Turkijos, Antalijos į Londoną skrendam. Tikiuosi viskas bus gerai. Šypsena

2016-06-29 23:10

Labai mielas pasidalinimas jausmais.Gera skaityti.Grazi ,israiskinga kalba,aiskus aplinkos  aprasymai.Tarsi nutapytas paveikslas.Saunuole,Laura

2016-07-12 23:47

 Labai labai grazu, jausminga. Patiko skaityti. Taip smulkiai aprasytas trumpas epizodas, kad rodos pabuni jame.

Iš viso įrašų: 4
 
 
Reklama Sukurk savo
Reklama

El. paštas: [email protected]

Kita Informacija: [email protected]

All Media Digital
AMDigital logotipas
Ši svetainė talpinama