Lauros Gaidelytės dienoraštis

Patinka šis dienoraštis?

Užsiregistruok Klase.lt ir galėsi komentuoti bei gauti pranešimus apie naujus jo įrašus ar rašyti savo dienoraštį!

Lauros Gaidelytės dienoraštis

Minčių kratinys. Kartais tiesiog iš niekur išplaukia, kartais tai senai nešiota viduj ar tiesiog netyčia pamatyta.

Kalnai amžinai

2019-06-26 12:45, įrašas peržiūrėtas: 146
Gamta surėdyta tobulai. Net jei ir sukirba žmogui mintis, kad jis čia virš visko, tai tik neilgam. Vien ta stati uola, siauros atbrailos ar tas atšiaurus skardis priverčia susimąstyti. O kopimas į viršų savotiškai ir perkalba. Degantys plaučiai, per visą kelią jau iki negalėjimo įsirėžę akmenų atplaišos ir tos sunkios kojos primena, kas čia galingesnis. Ir čia tik kelias aukštyn, į apačią nelaukia nė kiek lengviau. Sustojimas būtinas. Ne tik kvapui, bet ir vaizdams. - Žinai, kad į kalnus blogi žmonės neina, tiesa? – klausia jis. - Taip, bet tavim abejoju, - nusijuokiau. - Tik jau nereikia, mes pusiaukelėj! Ką čia spėjau tokio negero padaryti? - Lipam! Vėl pakilus pasijaučia kiekvienas raumuo, tačiau dabar šypsena maloniai žaidžia šių kalnų fone. Tik kojoms apsipratus prie kopimo kelias pasikeičia tai į kylantį, tai besileidžiantį. Keliai linksta, tačiau kvėpavimas vėl neprimena garvežio pūškavimo. Savotiškas poilsis, nors mintys ir eina tuo akmenimis byrančiu kraštu. Viršūnė. Beveik keturios valandos darbo ir bėgimas nuo lietaus. Net ir rūko dengiama ji atrodo įspūdingai. Kryžius žymintis visų čia žuvusių stiprybę ir jos atminimą. Vieta savaip kraupi ir paslaptinga, bet kiekvienas taip aukštai užkopęs jau tampa jos dalimi. Tik vieni ir nulips, kitiems galbūt pusiaukelėje kas nors pamaišys. Mes tai padarėm, todėl visi sunkumai virsta supratimu ir pagarba. Lengva nėra, bet nepaisant to, norinčių visad daug. Žemyn, bet ne lengvai pasivaikščiojant, priešingai – įsitempus ir įsirėžus kur tik galima. Sniegas išvis išmuša pagrindą iš po kojų ir net birželio vidury tenka į jį murktelti. Nebūtų sniegas jei nebūtų vėsus, bet vien tai, kad vasaros metas – jis džiugina. Visą laiką mums žemėjant kalnai aplink auga ir vis labiau mus gaubia. Du maži siluetai milžiniško slėnio pakrašty tuoj visai išnyksta. Ir tas magiškas kalnų ežeras mus pasiima, nuvesdamas į ten, iš kur ir atėjom. Kelionė baigta. Aprašyta trumpai, bet kiekviename iš mūsų ji neišmatuojama. O jei ir mėgintum – visi juk savais žingsniais, savu supratimu ir savomis jėgomis vertina. Taip ir mes, aš. Ir taip, blogų žmonių kalnuose neteko sutikti. Net jei ir suklysti pirmam įspūdžiui pagavus, tai tik neilgam.
2019-06-29 14:35

Kalnų didybei neprilygsta niekas...

2019-06-30 13:32

Tikra tiesa, Irmantai. Šypsena 

2019-06-30 21:50

 Gražu... 

Iš viso įrašų: 3
 
 

Gyvenimo bendražyg..

Patiko nuotrauka? Įvertink!

Reklama Sukurk savo
Reklama

El. paštas: [email protected]

Kita Informacija: [email protected]

All Media Digital
AMDigital logotipas
Ši svetainė talpinama