Lauros Gaidelytės dienoraštis

Patinka šis dienoraštis?

Užsiregistruok Klase.lt ir galėsi komentuoti bei gauti pranešimus apie naujus jo įrašus ar rašyti savo dienoraštį!

Lauros Gaidelytės dienoraštis

Minčių kratinys. Kartais tiesiog iš niekur išplaukia, kartais tai senai nešiota viduj ar tiesiog netyčia pamatyta.

Šiek tiek apie kalnus

2019-08-14 21:34, įrašas peržiūrėtas: 109
Pirma pažintis su ta galybe privertė užsimerkti ir vėl atsimerkus versti save patikėti. Žiūrint į stačias uolas ir vos regimą viršūnę, ar bent kur ji panašiai turėjo būti, gniaužė kvapą. Gal tas jausmas labiau panašėjo į vis greitai kylančias ir besileidžiančias supynes, kai pilve sukirba drugeliai. Tik šiuo atveju jie buvo malonios nuostabos padariniai. Tačiau svarbiausia, kad turėjau įveikti tai aš, mažas sutvėrimas prieš šį gamtos gigantą. Stovėjau tol, kol užvertus galvą ėmė skaudėti kaklą ir pagaliau paliečiau laisvai krentančius akmenėlius. Dabar. Tačiau pravirkau taip ir nepajudėjus. Gidui keistai į mane pažiūrėjus vistiek nesustojau, o kas keisčiausia, jis nusišypsojo: - Viskas gerai, palik ašaras čia ir tuoj suprasi į kokią ramybę ir laisvę jas išmainei. Nutilus pažiūrėjo jis vėl į mane, aš į jį. Pagalvojau, kad tik guodžia šitaip pasirodžiusį mano silpnumą, tačiau lyg nuspėjęs mano mintį mostelėjo paeiti į šalį: - Įsivaizduok, kalnai tiesiai mums į akis rodo tai, ką nešamės su savimi. Visas nuoskaudas, džiaugsmus, vargus ir viską, kas gera bei bloga. Negalime su savimi turėti tik gero ar blogo vien dėl pusiausvyros. Kopdami vis arčiau atsirandame to, kas mus gniuždo ir ryškiau matome priežastis, o kiekvienas vėjo gūsis ar slystantys iš po kojų akmenys primena kaip tai nestabilu. Čia yra, čia jau nebe. Ir, matai, tai kas liko už tavęs yra praeitis, turi susitaikyti, kad viskas laikina ir kad ir kaip laikysi įsikabinus vistiek praeis. Bus sunku lyg kopiant stačia uola vis aukščiau, kartais ir kvėpuoti gali darytis sudėtingiau, bet vis vien su kiekvienu pusmetriu tu kilsi ir dairysiesi tik toliau. Ar supranti? Linktelėjau. - Pradėkim. Nebuvo lengva, motyvacijos irgi nebuvo tiek, kad patikėčiau juo ir savimi. Tačiau kūnui išvargus mintys pragiedrėjo. Oras buvo drėgnas bei niūrus, bet man jau švietė saulė. Nors tai ir užruko aš šypsojausi ir siekiau viršūnės, net ir tame švilpiančiame savo kvėpavime radau užsispyrimą ir tikslą. O visa tai nuo ko anksčiau bėgau vis barsčiau ir barsčiau pavymui, tk šaukti „atsargiai, krentantys akmenys!“ nereikėjo, nes ten buvo kur kas sunkesni rieduliai, kurie ėjo tiesiai į prarają. Kartais to, ką nešiesi viduje kitame žmoguje nepamatysi, turi atsidurti visai plikas prieš kai ką didingesnio. ** Galiausiai ir aš susijungiau su savo gido besvoriu žingsniu, kuriuo jis nešė ramybę. KALNAS BE VĖJO Facebooke https://www.facebook.com/kalnasbevejo/?modal=admin_todo_tour
2019-09-16 21:27

 Sekmes kuryboje,Laura.Visada miela skaityti tavo parasytus darbus.

Iš viso įrašų: 1
 
 

broliukai saunuoli..

Patiko nuotrauka? Įvertink!

Reklama Sukurk savo
Reklama

El. paštas: [email protected]

Kita Informacija: [email protected]

All Media Digital
AMDigital logotipas
Ši svetainė talpinama