Pamastymai,pajuokavimai ir kita...

Patinka šis dienoraštis?

Užsiregistruok Klase.lt ir galėsi komentuoti bei gauti pranešimus apie naujus jo įrašus ar rašyti savo dienoraštį!

Pamastymai,pajuokavimai ir kita...

Parinkau tai,kas praskaidrina nuotaiką,sužadina jausmus,suteikia jėgų mylėti ir atjausti,pažinti save ir mus supantį pasaulį.Čia rasite ir "nesuvyniotos į gražų popierėlį",bet vulgarios "liaudiškos" kūrybos.Tokia gyvenimo tiesa?..

KELIAUTOJAS IR TURISTAS

2009-11-13 13:25, įrašas peržiūrėtas: 988

Visą savaitę nebuvau svetainėje.Teko pakeliauti,tad apie tai...

Vieni mėgsta keliauti patogiai, vaikšto įsikibę gidui į parankę ir nuolat viską perka. Pavadinkime juos turistais. Kiti blaškosi po pasaulį rytą dar nežinodami, kur atsidurs vakare, miega pigiausiuose viešbučiuose ir visą turtą tarsi sraigės gabenasi ant nugaros. Šie tebūnie keliautojai. Nors abiejų grupių pavadinimai ir pomėgiai panašūs, tarp jų tvyro amžinas nesantaikos rūkas.

Tik pažvelkit į šveicarą Marką, jaukiai įsitaisiusį populiaraus Bogotos viešbučio terasoje. Tai tikras keliautojas – kaklą siekiantys saulės nušviesinti plaukai, tris savaites peiliuko nemačiusi barzda, vešlių antakių kiek užstojamas gilus žvilgsnis ir tvirti, patogūs drabužiai. Jis išmaišė bent septyniasdešimt valstybių, nardė greta ryklių Karibų jūroje, gaudė krokodilus Brazilijos pelkėse, padėjo Malio bendruomenei mokytis angliškai ir įkopė į trijų žemynų aukščiausias viršūnes. Ir jam vos dvidešimt penkeri!

Markas gali neužsikirsdamas žerti savo neįtikėtinus nuotykius prie alaus bokalo, tačiau netikėtai sustoja, kažkurio kompanijos nario netyčia pavadintas turistu. „Aš ne turistas, aš – keliautojas“, – piktai nukerta Markas ir netrukus iškloja visą tiesą apie takoskyrą tarp šių žodžių.

Turistas nuo keliautojo skiriasi pinigų ir laisvės kiekiu. Ironiška, tačiau turėdamas gerokai pilnesnes kišenes ponas turistas neturi laiko, kiekviena minutė jam reikalinga pinigams uždirbti. Po dviejų savaičių turistui teks skuosti iš egzotiškų kraštų į gimtuosius namus, kristi į odinį krėslą savo biure ir toliau kalti pinigėlį.

Matyt, turistas pinigėlių turi pakankamai, todėl į kelionę leidžiasi rimtai apsiginklavęs. Štai per petį permesta moderni vaizdo kamera, rankos spaudžia naujausią japonišką fotoaparatą su nuolat įjungtu režimu „auto“. Ant turisto kaklo pakabinta nuo banknotų išsipūtusi piniginė, o autobuso bagažinėje – dar trys lagaminai, kupini labai reikalingų daiktų.

Ponaitis keliautojas pinigų beveik neturi, tačiau dėl to labai nesikremta. Kol turistas sėdi dangų raižančiame lėktuve, kad spėtų kuo daugiau pamatyti per savo trumputes atostogas, keliautojas ramiai stabdo automobilius prie dulkėto kelio. Jis turi laiko, todėl gali palaukti kelias valandas, kol sustojusio sunkvežimio vairuotojas sutiks jį pavėžėti už dyką. Jam nereikia per keturias dienas spėti apžiūrėti šešių Egipto piramidžių, keturių šventyklų ir dar išsimaudyti Raudonojoje jūroje.

Viskas, ko reikia keliautojui, sukišama į šešiasdešimties litrų talpos tvirtą kuprinę. Ji gana apšiurusi, keliose vietose įplyšusi ir dėl nuolatinio trynimosi autobusų bagažinėse ir sunkvežimių priekabose jau praradusi spalvą. Daiktų joje nedaug: palapinė, keletas drabužėlių, knyga, būtiniausi higienos reikmenys, miegmaišis ir talismanas. Netgi tiek rimtam keliautojui yra per daug – iš esmės užtektų tik piniginės ir paso.

Visiškai skirtingas ir šių dviejų džentelmenų kelionės tikslas. Keliautojas dažniausiai neturi tikslo, jis tiesiog keliauja, kartais sustodamas ir ką nors pamatydamas. O turistas apie būsimą maršrutą viską žino dar prieš paklodamas pinigus turizmo agentūros darbuotojui. Jo programa aiški iki smulkmenų ir net menkiausias pokytis gali sukelti rimtą pykčio protrūkį: „Juk žadėjote nuvežti į tris suvenyrų parduotuves, o apsilankėme tik vienoje!“

Dar daugiau skirtumų? Jūs tik pažvelkite į juos. Baltos turisto kojytės papuoštos dar baltesnėmis kojinėmis ir įspraustos į visiškai baltus sportinius batelius. Kiek aukščiau pamatysite baltus marškinėlius su lankomos šalies pavadinimu (neseniai nusipirko suvenyrų parduotuvėje), jie tvarkingai sukimšti į baltus šortukus, pasibaigiančius aukščiau kelių. Tarsi ne atostogauti, o teniso žaisti būtų atvykęs.

Keliautojas dėvi visiškai kitokią aprangą. Tikrąją drabužių spalvą net sunku nuspėti, nes viskas jau keliolika kartų skalbta netinkamos temperatūros vandenyje, daikčiukai išblukę ir padengti nenuplaunamu dulkių sluoksniu. Džinsai gali būti suplyšę arba tyčia suplėšyti intymiausioje vietoje – kad vėdintųsi. Ant marškinėlių galbūt dar galima įžiūrėti apsitrynusį tanko paveikslėlį su šmaikščiu užrašu: „Atsipalaiduokit, hipiai – tankai yra jėga!“

Tai tik keletas esminių detalių, dalijančių turistus ir keliautojus į skirtingus batalionus, nebyliai kovojančius tarpusavyje. Tačiau nejaugi neapykanta tvyro tik dėl piniginių, aprangos ir keliavimo būdo skirtumų? Kodėl turistai ir keliautojai negali sugyventi draugiškai? Šiuo klausimu šveicaras Markas irgi turi savo tvirtą kaip Alpių uolos nuomonę.

Keliautojas mėgsta vienatvę, jis tarsi katinas su kuprine mėgsta keliauti vienas arba lydimas labai nedidelės draugijos. Jam patinka susirasti ramią vietelę, atsisėsti ant pasaulio krašto ir sūpuoti kojomis stebint lyguma atslenkantį rūką. Deja, gražios vietelės ilgai tuščios nebūna – jas greitai atranda ir užima autobusais atvežti turistų desantai.

Ten, kur žengė turistas, netrukus atsiras ir prekeivis, siūlys įsigyti kokį kinišką suvenyrą, butelį vandens arba bulvių traškučių. Atsikračius prekybininko į jo vietą stos gal keturi išmaldos prašytojai, žinantys, kad kiekvienas iš autobuso išlipęs baltakelnis yra tiesiog vaikščiojantis banknotas. Įveikus ir antrąją užtvarą paaiškės, kad populiarus turistinis objektas apmokestintas tokia suma, už kurią keliautojas galėtų kaip ponas gyventi savaitę.

Turistų armijos sukuria paklausą, kainos šauna į dangų ir supykusiam keliautojui tenka ieškoti naujų, dar neatrastų ramybės oazių. Jų pasaulyje lieka vis mažiau. Reikia gerai padirbėti, kol pavyksta rasti turistų neapsėstą vietą, todėl keliautojas jaučiasi kaip indėnas, užkariautojų spraudžiamas į rezervatą.

Galima suprasti Marko nepasitenkinimą, tačiau jo žvilgsnis slepia visai kitą jausmą. Markas tiesiog bijo turistų. Bijo, nes žino, kad tai neišvengiamas jo paties likimas. Vieną dieną jo klajonės baigsis, gyvenime atsiras gražuolė iš Šveicarijos kalnų, gerai apmokamas darbas ir nekukli banko sąskaita. Bebaimis keliautojas Markas įsisuks į rutiną „darbas–namai“ ir per trumputes atostogas kartu su kitais kameromis ginkluotais baltakelniais žygiuos apžiūrėti Romos griuvėsių.

VALDAS LOPETA
2008 10 30, V, Verslo klasė, Nr. 11, 127p.
http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1002&id=2269762

2009-12-07 21:13

Kas esate? Turistas ar pasak Marko keliautojas?..... O keliauti išties įdomu, ir tai "užkrčiama"

Iš viso įrašų: 1
 
 

visokios

Patiko nuotrauka? Įvertink!

Reklama Sukurk savo
Reklama

El. paštas: [email protected]

Kita Informacija: [email protected]

All Media Digital
AMDigital logotipas
Ši svetainė talpinama