Gruodzio 3 Hebrone, Palestina.

Jurga Dapseviciute Gruodzio 3 Hebrone, Palestina. Gruodzio 3 Hebrone, Palestina.

Patinka šis dienoraštis?

Užsiregistruok Klase.lt ir galėsi komentuoti bei gauti pranešimus apie naujus jo įrašus ar rašyti savo dienoraštį!

Gruodzio 3 Hebrone, Palestina.

Rytas. Namu Betliejuje duris uzdarom 9.15. Kopdami gatvele link pagrindines gatves matom vadinama "sherut" (2,5 shekelio (1$ = 3.9 NIS shekelis) i viena marsruto puse, nesvarbu kur islipi), bendra taksi. Jis stovi pagrindinej gatvej ir matydamas

Gruodzio 3 Hebrone, Palestina.

2008-12-28 19:49, įrašas peržiūrėtas: 880

Taip jau yra, kad Hebronas yra vienas is karsciausiu Vakaru Kranto (West Bank) miestu, kur Izraelio settleriu atakos jau tapo nekontroliuojamos ir pati Izraelio armija pradejo kovoti pries juos. Noredami pasiziureti savo akimis ir tuo paciu nuvykt i viena susitikima, ankstu Gruodzio 3iosios ryta issiruosiam is Betliejaus i Hebrona.

Kelione Betliejus-Hebronas trunka apie 15 min. (nebent Izraelio checkpointai uztrukdytu) ir kainuoja 8NIS zmogui. Sedim, vaziuojam, gerimes gamtovaizdziu - vis aukstyn zemyn gan skurdus krastovaizdis, su daug uolu ir akmenu zemeje, tikrai ne ukininkavimui tinkama. Pravaziuojam pirma checkpointa, kareiviai autobusiuko nestabdo, bet ju pilna, su zalia kareiviska uniforma, nepersaunamom liemenem ir didziuliais automatais (po velniu, ka jie cia veikia ne savo teritorijoj). Letai pravaziuojam, bet sekmingai. Pasiekiam Hebrona. Hebronas - tai West Bank (didzioji dalis okupuotos Palestinos teritorijos) miestas kuriame pastruoju metu situacija labai itempta ir karsta. Vos diena pries mums keliaujant ten vel vyko Izraelio atvykeliu (settlers) ataka pries Palestinos gyventojus. Izraelis tiesiog nori isvaryti Palestiniecius is ju zemes. O kas parasyta laikrasciuose apie ta vakaryksti ivyki? Ogi tai kad Sunkiai suzeistas Izraelio jaunuolis akmenu svaidymo metu. Mat kai Izraelieciai ieina i miesta su ginklais ir pradeda savo malonumui atakas pries nekaltus vietos gyventojus, sie neturi jokiu ginklu apart akmenu gulinciu visur aplink. Vienintelis budas gintis. Ir tikrai ne is malonumo.

Nepasiekiam Hebrono stoties, islipam anksciau, nes priekyje didziule automobiliu spustis ir neaisku kas ten dedasi. Islipam mes trys, islipa ir vienas Palestinietis draugiskai nusiteikes parodyti kur miesto centras. Eidami suprantam kas vyksta ir is kur ta spustis. Tai Palestinos Hebrono universiteto studentai taikiai protestuojantys pries tai ka daro Izraelio atvykeliai (settlers). Budami cia puikiai jauciam karsti (nekalbu apie oro temperatura) ir itampa. Situacija tikrai ne pati svelniausia. Bet kokiu atveju pakeleivis is autobusiuko kviecia eit toliau link centro, nuolat esam stabdomi ir klausinejami is kur atvykom praeinanciu vaiku, paaugliu ir suaaugusiuju. Suzinoje jie tik sypsosi ir siltai sutinka "you very welcome". Mes trys ieskom vietos is kur galetume paskambinti. Autobusiuko bendrakeleivis ragina sekt ji (angliskai nelabai supranta, tad zino tik kad mum centro ir telefono reikia) tai mes ir sekam ir staiga atsirandam salyginai prabangiam prekybos centre, kompiuteriu parduotuveje, pasirodo - cia jis dirba, ir cia su mumis vel draugiskai sveikinasi ir pagalba siulo jo draugai. Taip jie paskambina zmogui su kuriuo planavome susitikti Hebrone, vardu Anas. Paskambina, pakalba ir lyg niekur nieko rodo mums kad sektume. Mes progu is akimirkos sansu nesistengiam svarstyti ir is karto sekam ji. Nulipe du aukstus atsiduriam automobiliu aikstelej, sedam i jo automobili ir jis veza mus pas Anas. Dar lauzyta anglu kalba bando siek tiek paaiskinti apie savo miesta ir situacija cia, duoda savo firminius tusinukus ir telefono numeri "If you need anyting, call me".

Ana sutinkame gerokai uzsiemusi, panirusi i ivairius projektus. Matom kad laiko turi labai nedaug, bet jis speja greit trumpai nupasakot ka ta organizacija "International relief. School Online" veikia ir kokiu projektu jis dabar uzsiemes. Pasirodo, kartu su Yellow Pages bando padaryti Palestinos zemelapi, nes toks siuo metu neegzistuoja kuris atspindetu tikra likusia Palestinos teritorija. Taip pat matome kruvas maisu su rubais, tai projektas kur patys palestinieciai atiduoda savo nereikalingus rubus ir jie organizacijoje juos sutvarko ir isdalina sunkiausiai mieste begyvenantiems. Tada Anas pakviecia mus i Hebrono senamiesti, kur visa situacija ir verda. Sedam i jo automobili ir po keliu minuciu mes jau ten. Einam gatvele ne taip seniai buvusio vieno is didziausiu turgu gatvele, kur vos vienas kitas prekeivis belikes (kiti neapsikente kaip Izraelieciai su jais elgiasi - pabego (arba mire)). Virs galvos ne saulute mums sviecia, o tinkline tvora musu galvos apsaugotos nuo siuksliu. Mat apacioje dar palestinieciu apmires turgus ir tie kurie pasiryze but savo gimtoje vietoje iki kol Izraelis pasitrauks arba kol patys zus bekovodami uz savo buti. Isivaizduok, ateina kas nors i tavo nama ir pasako, kad nuo siol antras aukstas ju, tave visaip niekina, zemina, zudo tavo brolius ir seseris. Kas belieka? Arba begt arba likt ir kovot zinant kad esi teisus. Iki siol nesuprantu kur visas pasaulis ziuri ir kodel visa tarptautine bendruomene tai remia, kai tai (ir gausybe kitu pavyzdziu) yra nelegalu net pagal tarptautine 4 Zenevos konvencija, pagal tarptautini istatyma. Tai va taip mes ir einam ta turgaus gatvele, virs galvu tinkline tvora ant kurios kruvos siuksliu sumestu is virsuje viespataujanciu Izraelio paaugliu kariu ir "naujuju gyventoju (settlers), vietiniai mums sako kad cia taip pat pila ant ju galvu ir dvokiancius vandenis ir myza kariai, ilgai laukt netenka ir patys pajuntam - vos uz poros metru teka dvokianti dar karsta, tiesiai is gyvo katilo, sysiaus srove. Viename name gyvena vis dar seima (jei tai galima pavadinti gyvenimu) tad turim galimybe uzlipti ant stogo (cia jie visi ploksti ir sujungti) ir paziuret i puse, kuri dabar jau uzimta Izraelio. Uzlipus, mums Anas vercia cia gyvenancio vaikino istorija. Viena diena Izraelio kariai atejo i ju namus ir pasiule juokinga suma kad sie issinesdintu, nes jie nori to namo, kai jie nesutiko, kariai suvare juos visus (7 vaikai, tevai ir mociute) i viena kambariuka (matem, maziukas, kokiu 8 kvadratu) ir laike juos ten 2 dienas neisleisdami net gamtiniu reikalu atsilikti. Tada nusove vaikus, vyresnius vaikinuko su kuriuo kalbames brolius ir... isejo... Po to kasdien vis vyksta siokie tokie ispuoliai ir niekinimai, tai jau ju kasdienis gyvenimas, ir tokiu istoriju cia simtai.. (Argi nuostabu kad taip gyvenant esi pilnas pykcio, argi nuostabu kad taip atsiranda ir savizudziai vadinami bombininkai)? Kol stovim ant stogo, mus praso nieko nefotografuoti ir net netraukt fotoaparatu, baiminasi del musu saugumo ir is visur stebinciu izraelio kariu akiu ir automatu kulku. Jie dar pajuokauja "jus nufotografuos". Ir tiesa, apacioje, Izraelio puseje mus mobiliaisiais telefonais fotografuoja ir kazka arabiskai rekia du trylikiniai berniuksciai. Jauciam, kad atmosfera kaista ir nezinom kas laukia, jei dar pasiliksim cia bent kiek ilgiau. Leidziames zemyn ir patraukiam toliau turgaus gatvele link Abrahamo mecetes.

I ja patekti tenka praeiti keleta kliuciu, pirma - vadinamas checkpoint'as. Tai metalines grotos ir metalo detektorius ir zinoma Izraelio atributai - kariai iki dantu ginkluoti automatais. Praeinam. Mums grieztai isakyta kad galim tik eiti i mecete, o is ten atgal pro ta pati checkpoint'a tuo paciu keliu atgal is kur ateje, negalim eit gatve zemyn, nes ten Izraelio teritorija. Prie vartu i mecete dar karta esam aptikrinti kariu ir ileidziami i vidu. Abrahamo mecete - svarbi trims didziosioms religijoms - Islamui, Krikscionybei ir Judaizmui. Cia 1994 ivyko vienas is ziauriausiu ir kraupiausiu zudyniu. Maldos metu, kai visi musulmonai meldesi veidu i Meka, is nugaros pro duris iejo izraelio pilietis ir pradejo visus saudyti automatu, mesti bombas ir tiesiog zudyti beginklius zmones. Jis buvo nukautuotas Izraelio kariu. Nuzudyti 36 Palestinieciai. O zmogzudys buvo neva palaikytas "protiskai atsilikusiu" ir iki siol gyvas, laisvas ir tikrai ne protiskai atsilikes. Valio!!! Laukiam kito ispuolio, o jei neva vel Palestinieciai pasipriesins - visi stosim kovot pries "terorizma". Dabar Abrahamo mecete, kurioje yra Abrahamo karstas, jo zmonos ir kitu svarbiu istoriniu veikeju karstai, yra padalinta i dvi dalis, viena Palestinieciams ir turistams, kita - didzioji dalis- Izraelieciams, kur jie daznai visu garsu paleidzia diskotekine muzika maldos metu, kad ir vel eilini karta niekintu musulmonu maldos namus; mums ten nevalia kelti kojos. Palestinieciu dalyje dar vaikstom ir skaiciuojam kulku zymes sienoje, bet pametam skaiciu ir iseinam...

Visas vizitas nuo to laiko kai nulipom nuo stogo iki kol vel grizdami atgal prienam minetaji nama ant kurio buvom uzlipe praeina ne daugiau nei 30 minuciu. Prie musu pribega tas pats vaikinukas ir sako "Mano namas dega butent siuo momentu, lipkit ant stogo, paziurekit". Lipam uosdami stipru degesiu kvapa (sis kvapas jau tapo iprastas vizito Palestinoje metu, tik ne toks stiprus). Nuo stogo matome apacioje liepsnojanti ir rukstanti pirmaji pastato auksta, kuriame seima vis dar gyvena. Pasirodo tie du berniuksciai, kurie anksciau mus fotografavo - paeme ir padege. Padege, nes pamate mus, vadinamus "internationals". Jie to nenori. Nes "internationals" turi galimybe ir jega tuo paciu metu iseiti i savas salis ir skleisti informacija apie tai kas IS TIESU vyksta okupuotuose Palestinos teritorijose, ne tai ka raso ir ka mums bando isiulyti tarptautines didziosios televizijos. Neisivaizduojat, koks jausmas zinant, kad kazkieno namas dega vien del tavo kaltes, kad aplankei kazkieno namo stoga 5ioms minutems. Taciau vaikinukas atrodo, per daug emociju nereiskia, ir pykcio ar nieko panasaus mums nerodo. Anas tepasako, kad cia jau kasdienybe ir tai kad mes cia ir kad matom kas vyksta tera vienintelis ju (ir Palestinieciu bendrai) sansas, kad kas nors kada nors pasikeis... Deja, jau daugiau nei 40 metu si okupacija gyvuoja ir klesti tarptautines bendruomenes remiama.

Prislegti greit zingsniuojam atgal link masinos, nes situacija vis karsteja... dabar gatveje jau pilna Izraelio kariu visur, o pries pusvalandi ju nebuvo ne zenklo matyti... rizikuoti labai nesinori tad einam link masinos..

Pavaziuojam keleta metru ir mus sustabdo ir liepia isjungti varikli. Pries mus, mergaiciu mokykla ir visos mergaites suvarytos i mokykleles kiema kazkodel tai "saugomos" ginklu.. ten pat buriuojasi burelis vietiniu zurnalistu su butina saugumo priemone - salmu. Nezinom kas dedasi, bet zinom, kad tai susije su gaisru uz keliolikos metru. Po keliu minuciu mums liepia vaziuoti. As vis dar laikau pridengta kamera ir filmuoju kas vyksta (perziurejus veliau suprantu kad is juostos jokios naudos, nes saule spigina tiesiai i lenze ir tik girdeti suksmai). Butu pamate, kulka butu buvus garantuota. Kvaila rizika, o rezultatas gaila nieko gero.

Anas skuba i susitikima su kita organizacija, tad mus pameta miesto centre. Mes dar turim susitikima su kita organizacija "Palestinian children art center". Dar tik 13:00 valanda, tad turim visa valanda laiko iki susitikimo. Ieskom kur pavalgyt, bet taip ir nerade kebabines uzsukam i kepyklele ir nusiperkam atsigerti, draugiski darbuotojai mums dar iteikia po bandele, ir nors bandom sumoketi, jie tik aiskina kad cia dovana. Pagarba Palestinieciams, iki siol is visu sulaukem tik paciu geriausiu ir draugisku veiksmu, nuolat padedanciu ir labai siltu.

Vel ieskom telefono, norim susisiekt su Salih, organizacijos PCAC nariu, su kuriuos esam susitare. Neuzilgo atsiduriam gaisrineje, cia gaisrininkai is savo telefonu skambina Salih ir sutaria kad jis mus pasiimtu is gaisrines. Velgi, ne zodzio angliskai (o mes beveik ne zodzio arabiskai) o paslaugumas ir draugiskumas nenusakytas. Palaukiam kelias minutes, gaisrininkai isvyksta i dar viena gaisro atveji, o mus pasitinka Salih. Vaziuojam per miesta, ir jis mums aiskina kad dabar situacija labai nekokia ir dalis keliu staiga buvo uzdaryta, tad kamsciai ir visikai protu nesuvokiamas eismas pripildo atviras likusias gatves.

Atvykus i organizacija, jis mus vaisina kebabais, pasakoja apie situacija Hebrone ir galiausiai apie tai ka veikia organizacija. Nesiplesiu i ju veikla, tik pasakysiu, kad tai labai atvira ir gausybe puikiu projektu vykdanti organizacija, o Salih atsidavimo vaiku svietimui geriausias pavyzdys. Su sia organizacija dar tikrai turesime bendru projektu ateityje. Salih taip pat yra ir profesionalus menininkas, ir netgi pasisiulo mums duoti savo paveikslu paroda, kuria jis sukure ir ekspozavo pries metus "100 was to peace from Palestine". Taigi dabar grize mes turim dar viena isipareigojima, rasti tai parodai vietas ivairiose galerijose ir skleisti ju zinia, kad palestinieciai gali rasti bent 100 budu taikai, jei tik aplinkinis pasaulis to panoretu.
Greitai prabega bent 3 valandos kalbantis su Salih, ir jam ir mums laikas keliaut. Sikart kelione i Betlieju uztrunka daugiau nei valanda (paprastai 15 min), mat kelyje ivykusi autoavarija. Islipam pilni ivairiu misriu emociju. Suvokdami kokie laimingi esam budami laisvi. Net pagalvojau, kad jei ir vel check pointe paklaustu ko vaziuojam i Betlieju ar kokia proga buvom Hebrone, net negaleciau atsakyti "Gyvenu laisvoj saly, vaziuoju kur noriu". Supratau kaip daznai sia fraze "I live in a free country" svaistausi kur reik ir kur nereik, nes nesuvokiu tos laisves vertes, lyg ji man dovanota butu.

19:00 jau sedziu prie kompiuterio ir dziaugiuosi kad Betliejus siek tiek ramesnis nei Hebronas. O kai kurie sianakt ir vel kes pazeminima ir netektis...

Komentarų nėra

Piktas Dantukas

Patiko nuotrauka? Įvertink!

Reklama Sukurk savo
Reklama

El. paštas: [email protected]

Kita Informacija: [email protected]

All Media Digital
AMDigital logotipas
Ši svetainė talpinama