Kauno aukštesnioji ekonomikos mokykla - tavo mokykla?

Rask savo klasę ir galėsi palaikyti ryšį su klasiokais, sužinoti apie vykstančius susitikimus ir dar daugiau!

Iš viso įrašų: 1
 
 

APIE EKONOMIKOS TECHNIKUMĄ

Autorius:
Sukurta: 2013-03-14 10:42
Leonas Balčiūnas

Pasisakymų: 1

Sukurta temų: 1

2013-03-14 10:42

 Aš šiame  technikume dėsčiau 20 metų. Šiame straipsnyje  Jurgis Indreika atstovauja mane. Apie šį technikumą galima rasti daug medžiagos mano knygose. Jos yra Mokslinėje eęlektroninėje bibliotekoje. Skaityti galima prisiregistravus tos bibliotekos skaitytoju, o tai labai lengva.

NAUJOS DARBOVIETĖS PASLAPTYS

 

Artėjant rugpjūčio pirmajai dėstytojas Jurgis Indreika vis labiau ėmė rūpintis būsimuoju darbu. Ne kartą buvo užėjęs į technikumą, susitikdavo su direktoriaus pavaduotoju Jonu Čeniu, kuris iki pat rugpjūčio pirmosios ėjo direktoriaus pareigas. Jonas Čenys jį guosdavo, aiškindavo būsimo darbo naujoves. Liepos mėnesį buvo priimami stojančiųjų dokumentai. Nuo rugpjūčio pirmos turėjo būti egzaminuojami stojantieji į dieninį skyrių,  kiek vėliau, nuo rugpjūčio dešimtos, - į neakivaizdinį.

Rugpjūčio 1 dieną Jurgis Indreika, kiek begalėdamas gražiau pasipuošęs, atvyko į Statistikos technikumą jau kaip dėstytojas. Dėstytoją jis įsivaizdavo visai kitaip. Jam atrodė, kad tai daug aukštesnės pareigos nei mokytojo. Daug dėstytojų jis buvo matęs studijuodamas Mokytojų seminarijoje, paskui Pedagoginiame institute. Juos pagarbiau ir vertino nei kaip mokytojus. Dabar ir jis lygus seminarijos dėstytojui. Jam kėlė nuotaiką dėstytojo pareigos, bet kartu ir jaudino ta nežinomybė, kaip viskas seksis naujoje vietoje, ar sugebės gerai dirbti.

Laiku atvykęs, pasisveikino su direktoriumi Jokūbu Šapiru. Šis mandagiai padavė ranką. Toks sveikinimasis Jurgiui buvo neįprastas. Mokyklose, kur jam teko dirbti, mokytojai tik žodžiais pasisveikindavo, o rankos vienas kitam neduodavo. Tas naujas sveikinimosi būdas jį kažkaip keistai nuteikė, tad ilgai galvojo, ką visa tai reiškia. Kai ir kiti dėstytojai jį taip sveikindavo, pamažu ėmė priprasti. Tik moterys kažkodėl rankos viena kitai nepaduodavo.

Pačią pirmą dieną direktorius tuoj įtraukė į darbą. Jo griežtokas tonas Jurgį jaudino, skatino būti drausmingam ir paklusniam. Pirmiausia direktorius jį paklausė:

- Drauge Indreika, ar susipažinai su stojamųjų egzaminų tvarkaraščiu, ar viską supratai? Tvarkaraštis – skelbimų lentoje.

- Viską nusirašiau, draugas direktoriau.

- Stojantiems į antrąjį kursą bus rašinys, nes jie baigę vidurinę mokyklą. Trys grupės stoja į pramonės buhalterinės apskaitos specialybės, o viena grupė – į statistikos antrąjį kursą. Rašinių temas duosiu iš ryto, prieš pat egzaminą. Kiekvienai stojančiųjų grupei, kaip nurodyta tvarkaraštyje, prieš egzaminą reikia suteikti  keturių pamokų konsultacijas. Popierių rašiniui duos raštinėje sekretorė. Visi lapai turi būti antspauduoti, taip pat ir juodraščiai. Ištaisyti rašiniai bus dedami į įstojusiojo asmens bylą. Auditorijos nurodytos tvarkaraštyje. Šiandien prasideda konsultacijos prieš egzaminus.

- Dėkui, drauge direktoriau, už patarimus, bandysiu jėgas, stengsiuosi viską atlikti gerai, - tarė naujokas ir išėjo iš kabineto.

 Eidamas į dėstytojų kambarį, jautėsi lyg paukštis, ištrūkęs iš narvo ir paleistas į laisvę. Jį jaudino griežtas direktoriaus tonas ir tos būsimos konsultacijos, nes nežinojo, kokia literatūros tematika reiks kalbėti. Jaudino dar ir tai, kad čia pats direktorius priima į darbą, vadinasi, pats ir gali atleisti, visai ne taip kaip būdavo kitose mokyklose, kur į darbą priimdavo liaudies švietimo skyriaus vedėjas, o direktorius nei priimti, nei atleisti negalėdavo. O jeigu jam kas nors nepatiks, ką tada daryti? Nuėjo, dar kartą pažvelgė į tvarkaraštį, į auditorijų numerius ant durų ir dešimtą valandą turėjo pradėti konsultacijas naujai atvykusiems. Gerai, kad direktorius dar neliepė konsultuoti rusų, matyt, į dieninį skyrių nėra tokių stojančiųjų.

Turėdamas šiek tiek laisvesnio laiko, laukdamas konsultacijų, užsuko į biblioteką. Jurgis pasisakė esąs naujas dėstytojas. Pasisakė savo vardą bei pavardę ir bibliotekos vedėja  - Aldona Bepirštytė.

- Kažin kur gauti stojamųjų egzaminų programą? – pasidomėjo naujasis dėstytojas.

- Turiu praeitų metų, galiu duoti, - draugiškai pasakė vedėja ir atnešė mažytę knygutę.

Jurgis pavartė, padėkojo ir išėjo. Sėdėdamas dėstytojų kambary, gerai ją apžiūrėjo, įsigilino į literatūros reikalavimus. Atrodė viskas paprasta, suprantama, todėl ir konsultuoti nebus sunku.

Auditorijoje sėdėjo apie trisdešimtį stojančiųjų, daugiausia merginų, tik trejetas berniukų. Visi atsistojimu pagerbė atėjusį dėstytoją. Po to sėdėjo labai tyliai ir lyg išsigandę laukė, ką pasakys dėstytojas. Nė kiek ne geriau jautėsi ir pats dėstytojas, pirmą kartą išvydęs tiek daug baigusių vidurinę mokyklą. Norėdamas susipažinti, jis pasiuntė didelį popieriaus lapą ir prašė parašyti vardą, pavardę ir kokią mokyklą baigė. Pasakęs, kad rašinį galės rinktis iš trijų pateiktų temų, o rašyti bus leista keturias pamokas (tris valandas po 60 min.), dėstytojas pradėjo kalbėti pagal gautą programą. Pradėjo nuo K. Donelaičio. Norėjo pažvelgti į daugelį rašytojų, bet laikas buvo ribotas. Po vienos pamokos paklausė, ar stojantieji negalėtų pasiūlyti, apie ką  norėtų išgirsti, gal kas jiems įdomiau ar sunkiau sekasi. Šie pasiūlė pakalbėti apie Vaižganto, Krėvės kūrybą. Nujausdamas, kokios temos galėtų būti iš tų rašytojų, dėstytojas plačiau kalbėjo apie ,,Dėdes ir dėdienes“, o iš Krėvės – apie ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ ir ,,Raga-nių“. Likusį laiką skyrė V. Mykolaičio - Putino ,,Altorių šešėly“, A. Vienuolio ,,Paskenduolei“, ,,Puo-džiūnkiemiui“, paskui – S. Nėriai, P. Cvirkai... Pertrauką darė kas dvi pamokos, nes taip patarė direktorius.

Po pirmųjų konsultacijų Jurgis jautė lyg kažkokį palengvėjimą. Ir baimė, rodos, sumažėjo. Netrukus susitiko ir su matematikos dėstytoja, taip pat nauja – Palma Tumasoniene. Ir ši jautėsi kaip pagauta. Abu naujokai ėmė vienas kitą drąsinti. Jai buvo dar nejaukiau, nes dirbo pedagoginį darbą tik pirmus metus, o Jurgis turėjo jau dešimtmetį.

Rytojaus dieną dėstytojas Indreika turėjo dviem grupėms po keturias pamokas. Dėstė beveik tuos pačius rašytojus, tik dar prisiminė ir Ievos Simonaitytės ,,Vilių Karalių“, Juozo Baltušio ,,Parduotas vasaras“. Toms dviem grupėms dėstytojas priminė ir apie rašinio tvarkingumą, rašto taisyklingumą, jo grožį, apie atsakymą į temą, rašinio apimtį.

Trečią dieną teko vieną pramonės buhalterinės apskaitos grupę egzaminuoti ir po to dar statistikų grupę konsultuoti. Egzaminas turėjo būti aštuntą valandą ryto, todėl dar prieš aštuntą jis užėjo pas direktorių pasiimti temų rašiniui. Direktorius išsitraukė temų sąrašą, atsiųstą iš Lietuvos statistikos valdybos, ir ėmė rinkti temas, liepė jas užsirašyti. Jos buvo gana paprastos: ,,Būrų darbštumo, moralinio vertingumo iškėlimas ,,Metuose“, ,,Katrės paveikslas Žemaitės ,,Marčioje“, ,,Socialinės, tautinės ir moralinės problemos I. Simonaitytės romane ,,Vilius Karalius“. Pasiėmęs iš raštinės antspauduotą popierių, dėstytojas išėjo egzaminuoti. Jam buvo kažkaip keista ir neįprasta, kad egzaminuoti leido vienam. Vadinasi, technikume daugiau pasitikima dėstytojais.

Padavęs išdalinti popierių vienai mergaitei, dėstytojas rašė lentoje tris temas, iš kurių vieną pasirinkus reikėjo parašyti. Juodraščius, sakė, irgi surinks. Stojantieji ėmė rašyti, o dėstytojas iš pradžių vaikščiojo po auditoriją, paskui sėdėjo ir stebėjo rašančius. Įvairios mintys ėmė suktis jam galvoje.

- Kažin ar neateis direktorius pasižiūrėti, kaip stojantieji rašo? Kaip tada man laikytis, gal atidžiau stebėti? Gal geriau tiktų stovėti, atseit geriau matau. Ką reiks daryti parašius, gal uždarys vieną ir lieps taisyti? Būtų gerai, kad leistų rašinius išsinešti namo, taisyčiau kad ir sandėliuke. Čia tarsi ir nejauku, gali kas nors stebėti taisymą. Matematikos dėstytojos nebaisu, nes ir ji tokia pat. Kol kas neteko susitikti daugiau kolegų. Gal jie dar atostogauja, jiems egzaminuoti nereikia. Kažin ar netrūksta stojančiųjų, gal jiems rašyti dvejetų nepatogu? Jeigu blogiau parašiusių bus, reiks tartis su direktoriumi. Dar negaliu būti savarankiškas, o jeigu padarysiu kokį nesusipratimą? Kada reiks pranešti rezultatus, kiek laiko bus leista taisyti? Tuoj po egzamino konsultacijos statistikų grupei.

Kol stojantieji rašė, Jurgis vis nerimavo, mąstė, kaip seksis toliau. Moksleiviai pradėjo nešti parašytus rašinius atiduoti, dar nepasibaigus nustatytam laikui. Dėstytojas pažadėjo pranešti rezultatus tuoj  ištaisęs rašinius.

Po egzamino, suradęs keletą minučių laiko, nuskubėjo pas direktorių klausti, kaip elgtis su silpniau parašiusiais.

- Dvejetų rašyti nepatarčiau, nes stojančiųjų dar trūksta. Kažin ar surinksime nustatytą kontingentą... Grupėje turi būti po trisdešimt moksleivių, jei turėtume atsargų, galėtume priimti po tris kandidatus, kurie negautų stipendijų, o galėtų mokytis ir laukti, kol atsiras grupėje laisva vieta. Dažnai pasitaiko, kad kuris nors moksleivis nustoja lankyti, tada į jo vietą patenka buvęs trisdešimt pirmas sąraše. Jei gerai mokosi, pradeda gauti stipendiją.

Padėkojęs už patarimą, dėstytojas Indreika išskubėjo į konsultaciją, o rašinius taisys vėliau namuose ar technikume, dėstytojų kambaryje.

Statistikų grupėje buvo trisdešimt keturi stojantieji. Jurgis jautėsi drąsesnis, jau apsipratęs, tad ir konsultacijos geriau sekėsi. Jo konsultacijų niekas netikrino, direktorius ar pavaduotojas klausytis jo dėstymo nėjo. Jau ir pats dėstymas vyko geriau, nes dėstyti teko tas pačias temas trečią kartą. Džiaugėsi Jurgis, nes stojantieji buvo nedrąsūs ir drausmingi: visi atidžiai klausėsi, sėdėjo ramiai, nebuvo girdėti net šnibždesių. Jis suprato, kad pateko visai į kitą aplinką, kitokią nei buvo bendrojo lavinimo mokyklose. Čia stojantieji jautėsi kaip būsimieji studentai, nors juos direktorius dar vadino moksleiviais.

 Po konsultacijų Jurgis, būdamas vienas dėstytojų kambaryje, išsitraukė sumuštinių ir ėmė skaniai valgyti, nes buvo labai išalkęs. Čia pat ant stalo stovėjo grafinas su vandeniu, todėl galėjo ir atsigerti. Skubėdamas kando, nes nenorėjo, kad kas nors įėjęs pamatytų jį valgant.

Pirmą kartą paėmė į rankas taisyti rašinius baigusių vidurinę mokyklą. Tai buvo pirmas įvykis jo gyvenime, pats pirmas toks rašinys. Pradėjo skaityti, bijojo ir iš karto taisyti, tad perskaitė visą iki galo, tik tada ėmė galvoti, kaip gerai ir pagal visas taisykles ištaisyti. Jis prisiminė, kad direktorius sakė, jog tie rašiniai bus įstojusiųjų asmens bylose kartu su atestatu ir kitais dokumentais. Jis jautė didelę atsakomybę. O jeigu kas nors ims ir patikrins jo taisytą darbą? Gali patikrinti ir tuoj pat, nes direktoriui gali būti įdomu, kaip jis taiso, ar kompetentingas dėstytojas. Perskaitęs du kartus pirmą rašinį, susimąstė. Kiek čia bus klaidų? Reikia pažymėti ir skyrybos, ir rašybos, ir stiliaus klaidas paraštėje. O ką daryti su logikos netikslumais, nukrypimais nuo temos, neatsakymu į temą? Gal rašyti recenziją? Ne, recenzijos nerašys, o jei labai reiktų, parašys tik vieną sakinį: neatsakyta į temą. Tiesa, direktorius liepė dvejetų nerašyti. Šis pirmas rašinys dar nevertas dvejeto, kažin kaip bus su kitais? Pagaliau išdrįso pradėti žymėti paraštėje klaidas. Ranka tarsi pati neklausė, nors reikėjo visas valios pastangas sukaupti. Rodos, didžiausias kalnas stovėjo priešaky, į jį tarsi būtų reikėję įkopti. Vaje, kaip čia sunku dirbti!  Visas trisdešimt darbų. O gal ištaisytus darbus reiks parodyti direktoriui? Jeigu paskaitęs, išjuoks, išgėdins, sakys, kad nesugebu taisyti? Gali tuoj pat tekti atsisveikinti su nauju darbu. Vėl bandė sukaupti visas jėgas, vėl ryžosi taisyti. Pataisė keletą klaidų, aiškių, visiems suprantamų, prie kurių niekas negalėtų prisikabinti, bet pažymio dar nerašė, žiūrės, kaip atrodo kiti rašiniai. Vieną rašinį taisė gal daugiau nei pusvalandį. Juk šiandien jau aštuonias pamokas atidirbo, o trisdešimt rašinių ištaisius, susidarys dar dešimt pamokų (trys rašiniai, sakė, viena pamoka, viena akademinė valanda). Tai būtų aštuoniolika akademinių valandų. Brrr... Reiks sėdėti labai ilgai, nors ir iki vidurnakčio. Paėmė kitą, skaitė, taisė, bet vėl pažymio nerašė. Atrodė, ir tas panašaus lygio. Ir taip skaitė trečią, ketvirtą, o dėjo į krūvą ir pažymių nerašė. Staiga įėjo direktorius ir atsisėdo šalia.

- Na, kaip atrodo rašiniai? Ar neblogai parašė?

- Dar tik pradedu žiūrinėti: skaitau atsargiai, pirma perskaitysiu kokį dešimtį, paskui pradėsiu vertinti, matysiu bendrą lygį, - atsakė dėstytojas. – Dar tik pirmoji grupė, moksleiviai, atrodo, vidutinio lygio, silpnai parašiusių dar neradau. Matyt, rašinių jie daug rašė, klaidų irgi daug nerandu.

- Gerai, kad taisai atsakingai, taip ir reikia. Tikėkimės, kad blogai parašiusių nebus. Iki rytojaus gal ištaisysi? Jei nesuspėtum, rytoj pabaigsi. Ištaisytus rašinius atiduok sekretorei, tegul segs į bylas.

Išėjus direktoriui, baimė truputį atslūgo. Jurgis sėdėjo ir skaitė rašinius toliau. Štai jau ir dešimtas, o blogai parašytų dar nėra. Šiek tiek pažvelgęs į kitus darbus, numatė pradėti rašyti pažymius. O kokius rašyti? Kaip tiksliai pasverti? Kaip nenuskriausti stojančiojo ir kaip tikrai teisingai įvertinti? Be klaidų dar nebuvo nei vieno rašinio. Pradėjo nuo ketverto. Štai pirmas ketvertas, antras, trečias. O šitam tikrai reikia rašyti trejetą. Ir tam taip pat. Ir iš dešimties – trys trejetai, penki ketvertai, o dar du – neaiškūs, įvertins baigęs taisyti kitus.

Kiek pasėdėjęs, paskui pavaikščiojęs po dėstytojų kambarį, jautė alkį, bet nieko nebeturėjo įsidėjęs. Nieko nepadarysi, reiks kentėti ir taisyti toliau. Pareis namo, sandėliuke dar turi duonos ir lašinių, pasistiprins. Reikėjo daugiau įsidėti. Čia taisyti geriau: šilta, patogus stalas, yra ir vandens atsigerti, vis geriau nei lentų sandėly.

Taisė toliau. Vėl skaitė ta pačia tvarka, pažymių iš karto nerašė, bandė skirstyti į dvi dalis - geresniuosius ir silpnesniuosius. Labai gerų lyg ir nebuvo. Bet štai netikėtai atsirado visai gerai parašytas. Jį padėjo atskirai. Vėl skaitė ir taisė. Štai dar vienas vertas penketo. Dar vienas. Blogai parašytų dar nebuvo matyti. Taip praėjo jau keturios valandos. Kitą dešimtį taisė jau drąsiau, pažymius irgi rašė drąsiau. Paskutinį dešimtį betaisydamas, rado du rašinius silpnai parašytus. Ką su tais daryti? Gal rizikuoti, parašyti po trejetą?

Pagaliau įveikė - ištaisė visą trisdešimtį: devyni trejetai, septyniolika ketvertų ir keturi penketai. Rodos, našta nukrito nuo pečių. Sargas atrakino raštinę, rašinius padėjo sekretorei ant stalo, žiniaraštį parašys rytoj anksčiau atėjęs. Dabar neturi nei blanko. Padėkojęs sargui už paslaugą, išėjo.

Jau buvo vakaras. Leidosi į pakalnę nuo technikumo, suko į Ožeškienės gatvės pusę, skubėjo namo, nes reikėjo praeiti visą Laisvės alėją ir pasiekti Pionierių gatvę, kur netoli Milicijos valdybos gyveno Apolis Taranka. Nuo įtampos svaigo galva, o nuo alkio - pilvas grojo maršą. Greitai įlindo į sandėliuką ir griebė lašinių su duona. Rijo, rodos, nekramtydamas, nereikėjo nei vandens. Tik gerokai pasistiprinęs, nuėjo pas Apolį prašyti virinto vandens. Šis jau rengėsi gulti. Prisipylęs butelį vandens ir atsigėręs, išskubėjo gulti ir Jurgis.

- Vaje, vaje, vaje!..- pusiau garsiai dejavo Jurgis, nuvirtęs į sudedamąją lovelę. – Kiek šiandien daug dirbau, net aštuoniolika akademinių valandų, kaip čia įprasta vadinti. Čia ir pamokomis nebevadina, o tik paskaitomis, visai kaip aukštojoje mokykloje. Gerai, kad tik keturias valandas reikėjo konsultuoti, o visas kitas praleidau lengviau. Ir tas taisymas kiek jėgų atėmė: pirmas kartas gyvenime, niekada tokių rašinių dar neteko taisyti. Gal kaip nors priprasiu. Ir išalkau nežmoniškai: nei kur išeiti nusipirkti, nei buvau normaliai įsidėjęs. Rytoj tai daugiau įsidėsiu. Tiesa, konsultacijų nebus, tik egzaminas ir po to taisymas. Daug geriau. Ir būsiu trumpiau. Kaip čia greičiau užmigus? Dėkui Dievui, kad viskas gerai pasibaigė, ištempiau tokią ilgą dieną.

Septintą valandą ryto Jurgis išėjo iš namų, juk geras pusvalandis kelio pėsčiomis. Keleiviniu autobusu važiuoti nepatogu, nes artimiausia stotelė tolokai, o nuo paskutinės – irgi gabalas kelio, tai geriau pėsčiomis. Ir pinigų mažai beliko, atostoginiai baigiasi, o iki naujos algos dar daug dienų. Aštuntą valandą prasideda egzaminas, o prieš tai dar reikia iš direktoriaus pasiimti temas, iš raštinės – vakarykščius rašinius, jų pažymius nedelsiant reikia surašyti į žiniaraštį. Sekretorė dar žadėjo duoti vakarykštės grupės stojančiųjų egzaminų lapelius su nuotraukomis. Į juos reiks įrašyti pažymius, datas ir pasirašyti. Ir antspauduoto popieriaus nūdienos rašiniams nepamiršti. Gal duos ir šios grupės egzaminų lapelius? Tiesa, direktorius priminė, kad reiktų tiksliau užrašyti rašinių titulinius aprašus, padiktuosiu jam tokį: ,,Janinos Juknaitės, d. Petro, 1960 m. baigusios Kauno V vidurinę mokyklą ir stojančios į Kauno statistikos technikumo dieninio skyriaus pramonės buhalterinės apskaitos II kursą, lietuvių kalbos ir literatūros egzamino kontrolinis darbas“. Paskui eilutės viduryje žodis ,,Rašinys“, o paraštėje - data. Manau, kad jam toks užrašas turėtų patikti.

Pasiėmęs iš direktoriaus rašinių temas ir pasakęs titulinio aprašo pavyzdį, kuris išties jam patiko, išskubėjo į raštinę. Sekretorė jau buvo parengusi egzaminų lapelius, popierių ir davė keletą tuščių egzaminų žiniaraščių, nes jų ateityje prireiks.

Auditorijoje jau laukė grupė stojančiųjų. Įėjus dėstytojui, visi kaip įprasta atsistojo, atsakė į dėstytojo pasisveikinimą ir atsisėdo. Kaip ir anąkart dėstytojas padavė vienai mergaitei išdalinti antspauduotą popierių, o pats rašė lentoje tris temas: ,,Gamtos grožio pavaizdavimas A. Baranausko ,,Anykščių šilelyje“, ,,Žmonių likimai Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“, ,,Juras Tarutis – kovotojas už žemę ir šeimos laimę  P. Cvirkos romane ,,Žemė maitintoja“. Kadangi jau toje grupėje jis buvo aiškinęs apie reikalavimus rašiniui, tai dabar nieko nebeaiškino ir liepė pradėti darbą.

Indreika sėdėjo ir vartė per konsultacijas tos grupės pasirašytą sąrašą, žiūrėjo, kokias vidurines mokyklas baigė, skaičiavo rašančiuosius. Jų buvo taip pat trisdešimt. Kol stojantieji rašė, jis užpildė vakarykštį žiniaraštį, surašė į egzaminų lapelius pažymius. Moksleiviai tuo metu, žinoma, džiaugėsi, kad dėstytojas jų nestebi, o kažkuo užsiėmęs. Supratęs, kad gali jie nusirašinėti iš vadovėlio, ėmė vaikščioti ir įspėjo, kad vadovėlio medžiagą jis neblogai žino ir greit atpažins, tad reikia rašyti savarankiškai. Ir jį suėmė baimė: vadovėlio medžiagą gali žinoti ir koks nors  rašinių tikrintojas ateityje, o kaip jis, klaidas analizavęs,  bus to nepastebėjęs? Tegul geriau nenusirašinėja. Nejaugi jie būtų tokie nesupratingi, kad imtų pažodžiui nusirašinėti? Gal dar nesuspėjo? Tiek to: nekankinsiu nei jų, nei savęs, - pamanė ir vėl atsisėdo.

Laukdamas rašinio laiko pabaigos, Jurgis apmąstė būsimus savo darbus. Jis jautėsi daug laisviau, nes ateitis truputį darėsi aiškesnė. Ir įtampa, rodės, mažėjo. Šiandien ir paskaitų nebus, tad laiko turės daugiau ir anksčiau grįš namo.

Susirinkęs rašinius ir pažadėjęs rytojaus dieną pasakyti rezultatus, išėjo taisyti. Dėstytojų kambarys buvo tuščias. Matematikos dėstytoja Tumasonienė, matyt, dar turėjo egzaminą ar konsultacijas. Dabar dirba tik jie abu, pavaduotojo irgi nematyti, gal išėjo mėnesiui atostogų, nes  visą liepą triūsė.

Ėmė taisyti tuo pačiu metodu: pradžioje ėmė po vieną, taisė, bet pažymių nerašė. Taip visą dešimtį. Pajutęs, kad didesnio skirtumo nuo vakarykščių rašinių nėra, ėmė rašyti pažymius. Pats taisymas sekėsi geriau ir greičiau – dešimtį ištaisė per dvi valandas. Nudžiugęs, kad apie septynioliktą valandą baigs darbą, ėmė vaikščioti po kambarį. Staiga įėjo kažkoks jaunas, beveik jo amžiaus vyras.

- Matyt, naujas mūsų dėstytojas? – duodamas ranką paklausė atvykėlis ir pasisakė: - Vytautas Mikutis. Matau, taisote stojančiųjų rašinius. Ar daug dvejetų?

- Kol kas nei vieno, - atsakė ir pridėjo: - Jurgis Indreika.

- Aš dar atostogauju, - tęsė Vytautas. – Praeitais metais dėsčiau žemės ūkio buhalterinę apskaitą, manau, dėstysiu ir šiemet. Atėjau pasitarti su direktoriumi. Tiesa, girdėjau, kad naujų į žemės ūkio buhalterinę apskaitą jau nebepriims. Ar taip ir bus iš tikrųjų?

- Egzaminuoju tik stojančius į pramonės buhalteriją, dar yra viena statistikų grupė, o kitokių negirdėjau.

- Dar šiemet bus tretieji kursai. Kai jie baigs, tada ir man nebebus darbo. Gaila, kad turėsiu mažiau valandų. Dar dėstau ir neakivaizdininkams, nors ir jų naujai stojančių nebepriims. Žemės ūkio specialistus, matyt, rengs žemės ūkio technikumas.

- Jei čia sumažės valandų, gal galėsite dėstyti dar ir aname technikume? – kažkaip netikėtai išsprūdo mintis Jurgiui.

- Tiesą sakote, - kažkaip susimąstė Vytautas. – Gerai, kad priminėte, būčiau net nepagalvojęs. Pasitarsiu su direktoriumi, o jeigu ne – bandysiu jėgas ten.

Išėjus Vytautui, Jurgis vėl kibo į darbą. Džiaugėsi, kad susipažino, o šis pasirodė gana draugiškas ir įdomus žmogus. Gal teks ir ateity pasikalbėti? Ėmė, skaitė, taisė klaidas, rodos, ir taisyti geriau sekėsi. Pažymių vis dar nerašė, nes kai kur buvo neaišku – rašyti trejetą ar ketvertą. Peržiūrėjo antrą dešimtį, tik du rado vertus penketų. Juos sudėjo į tris krūveles. Ėmė skaityti kitus. Kuo nors išsiskiriančių neatsirado. Laikas bėgo nepastebimai. Ir valgyti užmiršo. Išsitraukė greitomis sumuštinį, kando, gėrė iš grafino vandenį, skubėjo, kad kas vėl neužeitų. Užkandęs vėl paraštėse dėjo įvairius ženklus: daugiau buvo ,,paukščiukų“, žyminčių skyrybos klaidas, nei trumpų brūkšnelių – rašybos netikslumų. Pagaliau, surašius visus pažymius, paaiškėjo: šeši penketai, penkiolika ketvertų ir devyni trejetai. Netrukus ėmė rašyti pažymius į žiniaraštį, tuo pat metu pasirašinėjo ir į egzaminų lapelius. Po to prisiminė: direktorius liepė žiniaraščio pabaigoje apskaičiuoti valandų kiekį ir pasirašyti. Gale buvo matyti: keturios valandos – rašymas, trisdešimt padalinta iš trijų – dešimt valandų taisymas, iš viso – keturiolika.

Viską tvarkingai sudėjęs – ištaisytus vakarykščius rašinius, užpildytą žiniaraštį ir egzaminų lapelius, atskirai ir ta pačia tvarka sugrupavęs šios dienos duomenis – nunešė į raštinę ir atidavė sekretorei. Ši apsidžiaugė, kad nėra dvejetų, nes jos dvi pažįstamos labai bijojo, o štai gavo net po ketvertą. Nušvitusi sekretorė palinkėjo jam taip sėkmingai ir toliau egzaminuoti.

Ėjo Indreika Laisvės alėja visas švytėdamas iš džiaugsmo. Ėjo taip lengvai, kad tarsi pačios kojos nesiekė žemės, tiesiog skriste skrido. Ėjo, o jo mintys tebebuvo sekretorės kabinete, nė nepajuto, kaip ėmė pusiau garsiai su ja kalbėtis, papildyti tas mintis, kurių dar buvo nespėjęs išsakyti. Prisiminė ir žemės ūkio buhalterinės apskaitos dėstytoją Vytautą, gailėjosi, kad pokalbio nepratęsė ilgiau, bet tikėjosi dar daug kartų susitikti. Užėjo ir į vieną kuklią kavinukę. Nors ir pusiau tuščia kišenė, bet išgers karštos arbatos, pasiims pigesnių sausainių, dar duonos, gal kokį kiaušinį. Jau kiek dienų be sriubos, be šviežesnio maisto, gal ištvers iki rugsėjo pradžios, tada turėtų gauti už stojamuosius egzaminus. Kaip būtų gera sočiau pavalgius, išsimiegojus normalioje lovoje! Kai gavo arbatos, duonos, kiaušinį, sausainių, rodos, naujas gyvenimas atsivėrė: rijo stačiais kąsniais, nė nematė aplinkinių, jį stebinčių, negalėjo valgyti iš lėto, seilę traukė seniai ragautas maistas, alkanas skrandis nelaukė ir dantų darbo baigties, viską priėmė, kas tik buvo arčiau jo. Nepraėjo nei penkios minutės – nieko ant stalo nebeliko, surinko ir nukritusius trupinius, juos nurijo pasidažęs ant stalo padėta druska. Mandagiai padėkojęs už skanėstus, kavinės svečias išėjo, o pardavėja, nustebinta tokio alkano ir dėkingo lankytojo, skaniai nusišypsojo ir skubiai kažką šnibždėjo draugei į ausį, matyt, stebėjosi išvydus pirmą tokį įdomų svečią.

Ėjo Jurgis toliau, nė nepajuto, kaip kaskart darėsi smagesnis, netrukus pradėjo dairytis į šalis, lyg anksčiau nieko aplinkui būtų nematęs, nieko greta jo nebūtų buvę, rodos, tik dabar pasipylė aplink jį gausybė praeivių, tokių pat smagių ir džiugių kaip ir jis. Nepajuto, kaip baigėsi Laisvės alėja, artėjo Pionierių gatvės įkalnė, pamatė dviejų galų medinę lūšną, kur gyveno jo šeimininkas Apolis Taranka. Išvydęs į kalnelį įsirėmusį jo sandėliuką, pradėjo nerimauti, staiga ėmė nykti džiaugsmas, jo vietą keitė liūdna kasdienybė. Reikėjo su tuo susitaikyti, nes kitos išeities nebuvo. Atsirakino tabaluojančią spyną, įėjo į savo nuolatinį būstą, kuriame vos tilpo lovelė ir lagaminas, o ant keleto aptrūnijusių rąstigalių bei pagalių gulėjo užmestas lietpaltis, aptrintos atsarginės kelnės, žieminė nudėvėta skranda. Jų dažnai tekdavo atsiprašyti vidurnaktį sušalus: juos užsimetus, darėsi šilčiau ir pakenčiamiau.

Atsisėdo ir giliai įdubo, nes aliumininiai vamzdeliai, laikę iš kraštų brezentinį įklotą, buvo gerokai aplankstyti, o kai kurios spyruoklytės, tvirtinančios brezentą, atsikabinę ar ištįsę, tad reikėjo saugotis nesusižeidus ar kelnių neįplėšus. Tik visą turtą susiklojęs, galėjai jaustis atsargesnis, ne tiek giliai įkritęs. Lovelės dugną prilaikė ir medinis lagaminas, todėl sėdėti buvo patogiau, jį pakišus apačioje. Užsikabino iš vidaus, persimovė kelnes, tas  prastesnes, apsivilko megztinį ir atsigulė pailsėti. Gulėjo ir galvojo, kad baigia įeiti į vėžes naujoje darbovietėje, šiek tiek apsiprato. Ir nerimas mažėjo, nes jautė, kad dirbti sugebės. Žinojo, kad ir rytojaus dieną laukia toks pat darbas – vienas egzaminas ir darbų taisymas. Tai jau bus nesunku. Šiandien matė, kad ir stojantieji mažiau jaudinosi, matyt, išgirdo iš kitų, kad pavojaus nėra, egzaminą išlaikys. Ir gerai, kad nesijaudina. Gaila vargšų moksleivių, tegul ir jie pasijunta saugesni ir laisvesni. Jų dauguma iš kaimų, iš Kauno tik keletas. Miestiečiai gal mažiau mėgsta buhalteriją, jie ieško lengvesnio darbo. Tik kaimo vaikai, išvarginti sunkesnių fizinių darbų, nori pasėdėti prie popierių, padirbėti su skaičiais, jiems tai atrodo tikras atokvėpis.

Indreika jau žinojo, kad dar liko egzaminuoti tik dvi dieninio skyriaus grupės. Abiejose grupėse po dvidešimt septynis moksleivius, vadinasi, dar bus ne visas kontingentas. O kur dar kandidatai? Jų turėti, kaip sakė direktorius, tikrai reikėtų, juk visada  keletas moksleivių dėl įvairių priežasčių nustoja lankyti.

Išėjo iš namų kaip ir anąkart septintą valandą. Ką reikės atlikti iki aštuntos valandos, jau buvo aišku: pirmiausia pas direktorių temų, po to į raštinę popieriaus ir egzaminų lapelių. Darbas darėsi įprastas. Ką reiks užrašyti lentoje, taip pat žinojo, išmoko atmintinai ir titulinį aprašą. Šį kartą ir moksleivių buvo trimis mažiau. Rašinio metu jis nebeturėjo ką veikti, tad pasėdėdavo, pavaikščiodavo. Ir akylai stebėti rašančiųjų nenorėjo. Staiga kažkas pasibeldė į duris. Įėjo direktorius.

- Kiek šiandien rašančių? – paklausė.

- Dvidešimt septyni.

- Vadinasi, trijų ar daugiau trūksta. Ką darysim? Gal dar jūsų draugės niekur neįstojo, pasikvieskite, nebijokite, mes ne tokie baugūs, priimsime, matote, kad iki šio laiko nei matematikos, nei lietuvių kalbos ir literatūros nėra dvejetų. Rašykite drąsiai, nebijokite, - prabilo direktorius. – Mokytis irgi bus nesunku, mūsų dėstytojai geri, užjaučiantys. Pakelkite rankas, kurios žinote norinčių įstoti pas mus?

Pakilo šešios rankos. Direktorius, pasakęs, kad dar bus papildomai egzaminuojama, nudžiugęs išėjo. Dėstytojas taip pat pritarė vadovo mintims ir prašė pakviesti keletą norinčių. Moksleivės (šioje grupėje berniukų nebuvo) padrąsėjo ir vėl rašė toliau, o dėstytojas sėdėjo. Laikas tarsi  sparčiau pradėjo eiti. Jurgis pasijuto laisviau ir suprato, kad dar vėliau susidarys stojančiųjų grupelė.

Baigus rašyti, dėstytojas pasiėmė rašinius, pažadėjo rytoj pasakyti rezultatus ir išėjo. Eidamas koridoriumi, skelbimų lentoje išvydo naują žinią, kad papildomai į dieninį skyrių  dar bus priimama apie dvidešimtį moksleivių, o egzaminų laikas bus paskelbtas vėliau.

Dėstytojų kambaryje rado ką tik atėjusią iš egzamino dėstytoją Tumasonienę. Ši taip pat jau žinojo apie trūkstamų moksleivių kiekį. Ji buvo išegzaminavusi tas grupes, kurios anksčiau parašiusios rašinį.

- Turiu ir silpnai mokančių matematiką, bet praleidau, ką darysi, nes trūksta moksleivių. Jie dar turės mokytis aukštąją matematiką, žinoma, su tokiais bus sunkiau.

- Bepigu, kad matematiką laiko žodžiu, žodžio į asmens bylą neįdėsi, o rašiniai įdedami ten, kur atestatas ir kiti dokumentai, kiekvienas tikrintojas galės paskaityti. Man truputį blogiau, turiu teisingai įvertinti.

Netrukus matematikė išėjo. Jurgis kibo į darbą. Vėl tuo pačiu būdu skaitė tekstus, taisė, o pažymių dar nerašė. Perskaitytus ir ištaisytus dėjo į tris grupes: būsimuosius trejetus, ketvertus ir penketus, kiekvieną atskirai.

- Laba diena, - tarė įėjęs aukštokas, rusvų akių žilstelėjęs vyras. – Matyt, naujas mūsų dėstytojas lituanistas. Aš – Zigmas Bilevičius, istorikas.

- Jurgis Indreika, - atsakė rašinių taisytojas. – Jau kelinta diena kaip egzaminuoju, rytoj rašys paskutinė grupė, bet dar trūksta, direktorius žadėjo priimti dar dvidešimtį.

- Šiemet pirmi metai pramonės buhalteriams, tai mažai kas žino, vis priimdavom į žemės ūkio buhalteriją. Nenusiminkim, atsiras. Aš dėstau neakivaizdininkams istoriją, o dieniame dėsčiau korespondenciją. Šią discipliną geriau tiktų dėstyti lituanistui.

- Nežinau, ką man dar duos dėstyti: lietuvių ir rusų kalbas tai tikrai, nes toms disciplinoms mane priėmė. Kol kas rusų stojančių nebuvo, matyt, bus jų neakivaizdiniame skyriuje.

- Taisyk, netrukdysiu, - pasakė trumpai ir išėjo.

Po pusvalandžio pasirodė nauja moteriškė - statistikos dėstytoja Stasė Židonytė. Ji kalbėjo aiškiai, skambiu balsu, tarsi rodydama išdidumą. Ji pasisveikinusi paklausė, kiek rašiusieji gavo dvejetų.  Apsidžiaugusi, kad tokių nėra, netrukus išėjo.

Jurgis Indreika truputį susijaudino, nes šie du dėstytojai jam pasirodė išdidoki, seniai dirbantys ir su naujoku nesileido į ilgesnes kalbas. Taisė toliau. Įėjo direktorius.

- Kaip šiandien parašė? Ar nėra silpnų? Būtų gerai, kad visi išlaikytų šį egzaminą.

- Stengsiuosi, kad visi įstotų, juk dar trūksta. Tikėkimės, kad kontingentą pasiseks surinkti, gal dar ir viršysim.

- Gerai, kad taip šneki. Kai visi stengsimės, tai ir sunkumus įveiksim, - pridėjo direktorius ir išėjo.

Baigiant taisyti rašinius, dar įėjo vienas dėstytojas. Nedidutis, malonaus veido, šnekus. Pasisakė – Jonas Kaltenis, žemės ūkio buhalterinės apskaitos dėstytojas. Jis iš karto maloniai nuteikė, ėmė šnekinti.

- Man tai valandų ima mažėti, nes šiemet turėsiu tik trečiuose kursuose. Man pramonės buhalterijos neleis dėstyti. Dar turėsiu ir neakivaizdininkams. Šiems paskutiniai metai. Žemės ūkio buhalteriai turės mokytis jiems skirtame technikume, Aleksote, ant kalno. Kaip naujokui, ar jau apsipratai? Gal jau ne vieną grupę pro savo rankas praleidai? Ar čia smagu, ar jautiesi jaukiai?

- Kai turiu dabar daug darbo, tai nėra kada liūdėti. Vis įlindęs į rašinius. Iš pradžių buvo baugu, o dabar jau nieko – beveik apsipratau. Moksleiviai klusnūs, netriukšmauja, noriai klausosi, o rašyti stengiasi tvarkingai ir gerai.

- Eisiu, netrukdysiu taisyti, žinau, kad nelengva. Dabar dažniau matysimės, kai dirbsime kartu. Laimingai.

Jurgis stengėsi susikaupti ir baigti taisyti rašinius, bet susitikimai su dėstytojais vis nedavė ramybės. Kokie jie įvairūs savo charakteriais, nuomonėmis! Žinoma, iš pirmo susitikimo negalima spręsti apie žmogų.

Surašęs žiniaraštį ir įrašęs pažymius į egzaminų lapelius, rašinius sudėjęs iš eilės pagal žiniaraštį, viską nunešė sekretorei. Po to tarė:

- Ši diena turtinga įvykių, susipažinau su keliais dėstytojais, buvo užėję į dėstytojų kambarį. Sužinojau jų vardus, pavardes, ką dėsto. Gaila, kad nežinau jūsų vardo.

- Aš – Kristina Poderienė, gyvenu Palemone, į darbą tolokai važinėti, bet pripratau. Malonu, kad jūs, dėstytojau, visada gerai nusiteikęs, kasdien laiku atnešate rašinius.

Išeidamas Jurgis prie išorinių durų susitiko kiemsargį Vincą Maštavičių, besikalbantį su savo žmona Jadvyga. Jis juos abu jau pažino, nes matė pas direktorių atvykusius prašyti darbo. Juos apgyvendino pačiame technikume. Žmoną Jadvygą ir dukterį Aldoną įdarbino kūrikėmis. Bet kuris iš jų Jurgį vis draugiškai pašnekindavo, nerodė jokio išdidumo. Tas jam labai patiko, todėl prireikus drįso užeiti ir į kuklų jų butelį.

Šeštą dieną dirbdamas, dėstytojas Indreika egzaminavo statistikų grupę, kurioje taip pat buvo tik dvidešimt septynios moksleivės, vienos merginos. Tada jam buvo aišku, jog dar moksleivių trūksta ir teks dar vieną grupelę egzaminuoti. Viską darė įprasta tvarka. Rašymo metu didesnių suvaržymų moksleivėms nedarė, bet ir atvirai nusirašinėti neleido. Ir taisė kaip anuos rašinius. Šį kartą ir atsirado netikėtumas - du rašiniai parašyti blogai: rašybos, skyrybos ir stiliaus klaidų daug, bet ir neatsakyta į temą. Ką daryti? Trejetų joms parašyti tikrai negalima. Pasiėmė tuos abu rašinius ir nuėjo pas direktorių pasitarti. Pažvelgęs į tuos du darbus, direktorius tarė:

- Rašyk dvejetus. Pasakyk joms, kad nenusimintų, parašytų man pareiškimą, leisiu su naujomis atvykusiomis rašyti iš naujo. Gal ir pasiseks? Namo važiuoti dar neleisiu.

Dėstytojas taip ir padarė. Rezultatus žadėjo pasakyti kitą dieną. Šį kartą buvo keturi penketai, keturiolika ketvertų ir septyni trejetai, dvejetų – du.       Kitos dienos rytą atnešė sekretorei visa, kas priklauso. Ši pasakė, kad jau vėl daugėja pareiškimų, nori stoti mokytis dar keletas naujų, bet dar teks truputį palaukti. Dėstytojas Jurgis užėjo į dėstytojų kambarį, nes laikinai pritrūko darbo. Direktorius leido jam vieną dieną neateiti. Stojantieji dar laikė matematikos egzaminus.

- Sveikas gyvas, - tarė atėjęs dėstytojas Vytautas Mikutis. – Ką veiki, gal darbo pritrūkai?

- Dabar jau esu laisvesnis, baigiau egzaminuoti, laukiam naujų, nes dar trūksta moksleivių.

- Pasakysiu naujieną. Buvau anąkart pas direktorių. Norėjau pasitarti dėl darbo, nes šiemet mažai turėsiu valandų. Jis mane pradėjo klausinėti, sako: ,,Kodėl tu nestoji į partiją? Dėstai tokią svarbią discipliną, o nepriklausai partijai. Gal tau nepatinka tarybų valdžia?“ Aš lyg ir suglumau, nes nesitikėjau tokių netikėtumų. O jis tęsė toliau: ,,Mus išlaisvino, davė baigti mokslą, aš net kovojau 16- je divizijoje“. Aš jam ir atsakiau: nepatinka dėl tremtinių, daug mūs tautiečių atsidūrė Sibire. Jis vėl: ,,Trėmė tik buožes, buržuazinius nacionalistus“. O aš jam taip: mano seneliai, tėvas buvo ištremti. Man tai didelė nuoskauda. Kaip galima kurti socializmą ant žmonių kaulų? Tiesa, daugelis ištremtųjų Sibire ir mokslus baigė. Kodėl negaliu būti dėstytoju? Štai Gražina Petronaitytė Irkutske baigė finansinį-ekonominį institutą ir dėsto buhalterinę apskaitą, ūkinės veiklos analizę. Atvirai pasakius, iš mūsų pokalbio susidaro vaizdas, kad tarp mūsų nėra politinio-idėjinio sutarimo. Tokiu būdu jaučiu, kad neturėsiu darbe jūsų palaikymo. Gal bandysiu eiti dirbti kitur? Jis lyg ir spėja: ,,Gal eisi į žemės ūkio technikumą?“ Kodėl aš negaliu eiti ten, juk esu tos srities specialistas? Jis dar pridėjo: ,,Tuščios tavo kalbos, dar mažai esi dirbęs, reikia pasipraktikuoti. Na, nieko čia ypatingo: dirbk kaip ir dirbęs, nors valandų ir mažokai“. Tuo mūsų kalba ir baigėsi. Dabar ir nežinau, ką reiks daryti.

- Matai, jis gina tarybų valdžią, nes partinis. Manau, kad dar neskubėk daryti staigių sprendimų, - atsakė Indreika. – Išeiti visada suspėsi.

Po tokio neilgo pokalbio Vytautas Mikutis išėjo. Jurgis susimąstė apie partijos poveikį dėstytojams. Juk ir jis nepartinis, bet direktorius dar nebuvo nieko apie tai užsiminęs.

- Laba diena, - tarė įėjusi jauna kokių dvidešimt penkerių metų mergina. – Esu ką tik paskirta dėstytoja, vadinuosi Danguolė Grušytė.

Pasisakęs vardą ir pavardę, Jurgis prisipažino, kad irgi neseniai egzaminuoja stojančiuosius, o dėstys lietuvių ir rusų kalbas.

- Man davė dėstyti buhalterinės apskaitos teoriją bei finansavimą ir kreditavimą. Ką tik baigiau Vilniaus universitetą. Praktikos dar neturiu, nežinau, kaip seksis.

- Man jau teko dėstyti mokyklose apie dešimtmetį, esu pripratęs. Čia taip pat greit pripratau. Nėra ko nusiminti, - ramino naują dėstytoją Indreika. – Jaunai specialistei dar geriau - šviežios žinios, jaunos jėgos, daug energijos.

- Dėkui už padrąsinimą, - atsakė Danguolė ir netrukus išėjo.

Jurgis Indreika, grįždamas namo, užsuko ir pas šeimininką Apolį Taranką. Keletą dienų nebuvo susitikęs, nes grįždavo išvargęs ir tuoj eidavo gulti. Dabar jis jautė turįs truputį laisvesnio laiko, tad būtų pravartų pasitarti apie tolesnį gyvenimą.

- Atleisk, Apoli, kad kurį laiką neužsukau, labai daug ir ilgai dirbau, tai grįždavau išvargęs ir krisdavau į lovą. Priiminėjame stojančiuosius, tai tenka ištaisyti daug rašinių. Dabar kokią dieną turėsiu laisvesnę. Nežinau, ką toliau daryti.

- Klausinėju ir aš tau kokio kampo, bet vis niekur nerandu. Buvau susitikęs ir Albiną Kavaliauską, namų valdytoją, klausiau ir jo – taip pat nieko gero. Gal dar nelabai šalta, kentėk, gal kur rasim. Ėjau pro šalį, mačiau tavo buvusią lūšną, visai sugriuvusią, ypač nieko nelikę ir to galo, kur gyvenai.  Kitame gale dar gyvena tie du – senelis ir senutė. Kalbėjau su jais, dejuoja ir jie, bet dar vargsta.

- Kol kas galiu kentėti, bet kas bus vėliau, kai oras atšals? – dejavo Jurgis.

- Gal išgersim arbatos? Netrukus užkursiu savo elektrinę plytelę. Neseniai grįžau ir aš iš savo rajono, nusibodo beslankioti po varganas lūšnas, retai kur randu geriau gyvenančius, bet visur prisigrūdę žmonių – registruotų ir besislapstančių. Suprantu ir juos, sąlygos vos pakenčiamos, o matydamas jų padėtį, nesinori ir užsiminti apie dar vieno žmogaus priėmimą gyventi jų bute.

- Tiesa, tau priklauso nedidelis rajonas, daugiausia apie geležinkelio ir autobusų stotis. Ten iš tikrųjų sulūžę nameliai, ypač Šiaulių gatvė, tik keletas geresnių. Ir Lenino prospektas ne kuo geresnis.

- Užkąsk, - tarė dėdamas duoną su dešros riekutėmis ir arbatą ant stalo. – Gal išalkai? Ir pinigų tikriausiai dar neturi, algos negavai? Aš irgi dar neturtingas, rugsėjį gausiu už savo darbą. Abu tokie pat vargšai. Mama, atvykusi iš kaimo, juokiasi iš mūsų tokio gyvenimo. Kaime, sako, vis dar koks pieno lašas, dar lašinių, svogūnų...

- Dėkui, užkąsiu, nors tikrai man dar sunkus metas, atsilyginsiu. Šiandien laisvesnė diena, reiks nueiti aplankyti savo globotinės Onos su vaikais. Gal vėl ligoninėje?

Pasistiprinęs truputį, Jurgis išėjo į Šančius, kur gyveno jo globotinė. Ėjo pėsčiomis pro geležinkelio stotį, paskui patraukė tolyn -  pagal Nemuną, paskui pasuko į plačią gatvę ir žingsniavo, kol pasiekė Sodų gatvelę.

- Laba diena, - tarė įėjęs. – Vaje, kiek čia jūsų daug, net keturi!

            - Kaip gerai, kad mūsų nepamiršti, - atsakė Ona su vyru. – Ir manasis iš kažkur atsirado. Kol gyvenome toje sulūžusioje pabaisoje, ir jis mus buvo pametęs, o dabar sugrįžo. Susipažinkite.

Anupras, - ištarė savo vardą ir padavė ranką. – Ką darysi, ieškojau, kaip prasimaitinti ir kur gyventi. Tai ir teko visur pabūti. Teko net daugelį Rusijos vietų aplankyti. Kurį laiką kasiau anglis Donbase, paskui buvo apsigyvenęs Rostove.

- Matyt, turėjo įsitaisęs kitą, tai ir bastėsi. Dabar, kai grįžo į Kauną, ir sumanė aplankyti buvusią šeimą. Neberadęs mūsų, ėjo klausti į butų skyrių, tai ir pasakė adresą. Atėjo visas nuplyšęs, nuskaręs, į žmogų nebepanašus, pradėjo verkti, atsiprašinėti, tai ir priėmėm, visgi vaikų tėvas.

- Neturėjau jokios kitos, tik buvau išvykęs geresnio gyvenimo ieškoti, nes savi nedavė žmoniškos vietos prisiglausti.

- Dabar jau ir vaikai paaugo, netrukus pradės dirbti. Jau ir kampą turime. Tau, Jurgeli, labai dėkui, kad išgelbėjai mane nuo mirties, padėjai išrūpinti šį kambarį. Tik kaimynai labai išdidūs, to didelio viršininko žmona ir jis pats niekada nenori su mumis šnekėti, o kai mus randa virtuvėje, tuoj ji pradeda koneveikti visokiais žodžiais. Dažnai verdame elektrine plytele. Nežinome jų nei vardų, nei pavardžių. Retai kada galime patekti į virtuvę. Ten tai buvo ir elektrą išjungę, čia šimtą kartų geriau. Gal pagysiu, sustiprėsiu, nebereiks važiuoti į tą nelaimingą ligoninę.

- Laikas – geriausias gydytojas, - padarė išvadą svečias. – Kai gyvensite šeimoje, visi vieningai ir draugiškai, lengviau ir išgyvensite. Vyras ir vaikai tuoj susiras darbus, tad ir viskas palengvės.

- Tikime geresne ateitimi, - išreiškė viltį vyras Anupras. – Būsime trys vyrai, tik aš praradau sveikatą besibastydamas po Rusiją. Gal atsigausiu?

Jurgio globotinė Ona Trupstienė padėjo ant stalo papjausčius lašinių keletą skiltelių, pabarstė pipirų, dar pridėjo žalių svogūnų riekučių, įpylė stiklinę arbatos ir prašė svečią valgyti. Atsiprašė, kad neturi kuo skaniau pavaišinti. Lašinių, sakė, atsiuntusi iš kaimo sesuo Julė.

Jurgis valgė, nors neseniai buvo jį pavaišinęs Apolis. Valgė lašinių skilteles, dažė pipirus ir kando svogūnus. Kad būtų švelniau ir pipirai negraužtų liežuvio, skubėjo užsigerti arbatos. Dairėsi po kambarį, matė tebesantį skurdą, bet jiems jau buvo šiltas kambarys, mūrinės sienos, ketaus radiatoriai žiemą šildė, švietė elektra. Turėjo ir virtuvę, nors bendrą, bet vis retkarčiais galėjo išsivirti, o jis negalėjo net pasisakyti, kur gyvena. Neilgai pabuvęs, palinkėjęs geros sveikatos visiems, Jurgis išėjo, nes matė, kad jo pagalba jau nebereikalinga.

Eidamas namo jis suko prie Nemuno, ėjo pakrantėmis, nors praeiti ne visur galėjo: kliudė namų tvoros, kai kur pririšti šunys, iš fabrikų nuleisti į upę vamzdžiai... Pasuko vėl į gatvę ir pamažu žingsniavo į stoties pusę. Nors jis ir tokio būsto neturėjo, bet jautėsi išgelbėjęs žmogų, atstatęs šeimą. Sąžinėje jautė pasitenkinimą, džiaugėsi atsigaunančiųjų laime. Iš kaimo atsiųsti lašiniai jam priminė, kad reikia ir jam prašyti motinos pagalbos. Užėjo į geležinkelio stotį, kur kampe buvo įsikūręs pašto skyrius. Nusipirko popieriaus lapą ir voką su ženkliuku.

,,Mielieji namiškiai, - rašė laiške, - seniai jums berašiau laišką. Ką tik grįžtu iš jums žinomos Indreikų Onos, pavaišino Julės atsiųstais lašiniais, vyras ir vaikai gyvena kartu, visi keturi drauge, turi neblogą kambarį. Man net ašaros ištryško, kai skaniai valgiau lašinius su svogūnais, o aš jau visai baigiu už atostogas gautus pinigus ir maisto nebeturiu, o iki rugsėjo mėnesio, kol gausiu atlyginimą, nebegaliu išgyventi. Nors ir jūs vos galą su galu suduriate, bet gal dar turite nors lašinių ar taukų, atsiųskite, duonai dar pinigų užteks. Siųskite tuo pačiu adresu, kur esu registruotas, ten į Šiaulių gatvę. Kur gyventi, irgi dar nerandu, tik darbo gavau pačiame mieste, nebereiks važinėti toli į mokyklą. Įdėkite į tokią pat dėžutę, kaip siųsdavome į armiją, gal kur gausite nusipirkti ar pasiskolinti. Labai lauksiu. Jums linkiu geros sveikatos ir ištvermės sunkiuose kolūkio darbuose. Daug Dievo palaimos. Sūnus Jurgis“.

Įmetęs laišką ir tikėdamasis gauti iš tėvų siuntinį, Jurgis ėjo toliau. Užsuko pasižiūrėti į netoli stoties esančią tryliktą namų valdybą. Ten tebedirbo Albinas Kavaliauskas, kurį Jurgis jau senokai pažino. Valdytojas, pamatęs įeinantį Jurgį, atsistojo, pasisveikino ir tarė:

- Jaučiuosi kaltas, kad taip ilgai nerandu tau kambario. Kalbėjau su Apoliu Taranka, žinau sunkią tavo padėtį. Mano aptarnaujamas rajonas labai varganas, todėl ir niekas negali priimti. Dar, broli, palauk, gal kur ir atsiras. Kad būtų ne įstaiga, priimčiau į namų valdybą, bet įstaigoje draudžiama gyventi. Be to, ir vietos čia nėra, stalas prie stalo, pats matai.

- Juokauji, Albinai. Kaipgi aš gyvensiu namų valdyboje? Valdžia mane ir tave pakartų.

- Suprantu ir užjaučiu, bet vis dar mano tik tuščios kalbos. Nenusiminkim, laikas gal bus mums palankus? Daug žmonių dabar panašiai vargsta, nes iš kaimų tūkstančiai pabėgo, o naujų namų niekur nestato. Senos lūšnos, kaip ir tavo, baigia griūti.

Valdytojo  žodžių paguostas, Jurgis ėjo toliau. Lenino prospektu artėjo ir prie Apolio Tarankos namų. Staiga prisiminė, kad seniai matėsi su maestro Juozu Vaičekausku, praleido kelias repeticijas, gal ir koncertus. Paeisiu iki Nemuno gatvės, užsuksiu į namus. Gal jis jau supyko? Atsiprašysiu, paaiškinsiu, kad daug dirbau, negalėjau.

- Vaje, kaip gerai, kad atėjai, - tarė ką tik įėjusiam į vidų Jurgiui. - Tu man dabar labai reikalingas. Tikriau pasakius, ne man, o mano sūnui Rimantui. Žinai, Rimantas iš rusų kalbos pradėjo gauti dvejetus. Juozo Gruodžio technikume mokosi, muzika sekasi gerai, aš pats jį mokau groti pianinu, o rusų kalbos nemoku, negaliu ir jam padėti. Gal galėtum pagelbėti?

- Šiandien ir rytoj turėčiau laiko, o kur jis?

- Tuoj turi grįžti iš paskaitų.  Truputį palaukim, pasikalbėkim. Gal norėtum ką užkąsti?

- Labai dėkui, negaliu jus skriausti. Pabandysiu su Rimantu padirbėti, gal kiek ir pagerės jo žinios.

 Jiems bekalbant duryse pasirodo ir sūnus. Rimantas mandagiai pasisveikino, o tėvas sako:

- Kaip gerai, pačiu laiku užėjo pas mus mokytojas. Jis rusų kalbą gerai moka, padės. Išgerkit abudu arbatos, po to ir pabandykit.

Gerdami arbatą, Rimantas su mokytoju pradėjo kalbėti apie patį reikalą.

- Nežinau, ar aš iš tikrųjų nemoku rusų kalbos, ar tik dėstytojas daug reikalauja? Vis dvejetai ir dvejetai, gali išbraukti iš moksleivių sąrašų, nors specialybę mokausi pavyzdingai, - aiškino sūnus.

- Ko tu daugiausiai nesupranti? – pasidomėjo mokytojas. – Gramatikos nesupranti ar nemoki skaityti?

- Sunkiausiai sekasi kalbos dalys, linksniavimas, asmenavimas, sintaksė, nemoku skyrybos...

 Paprašęs pasižiūrėti rusų kalbos vadovėlio, klasės ir namų darbų sąsiuvinių, mokytojas suprato, nuo ko pradėti. Pirmiausia jis padiktavo ilgoką sakinį, o Rimantas užsirašė. Prasidėjo sakinio nagrinėjimas kalbos ir sakinio dalimis. Išties paaiškėjo žinių trūkumas. Moksleivis nežinojo net visų kalbos ir sakinio dalių pavadinimų. Kai ką pasakydavo Rimantas, ko nemokėjo, papildė mokytojas. Taip vieną sakinį, paskui kitą, trečią. Praėjo kokios dvi valandos. Rimantas paprašė pertraukos, nes jautėsi pavargęs. Susitarė susitikti rytoj, nes Jurgis turėjo visą laisvą dieną. Pažadėjo neiti į paskaitas ir Rimantas. Padirbės ilgai, keletą valandų.

Sutartos dienos rytą ir susitiko visi trys: maestro, Jurgis ir Rimantas. Tėvas vėl davė arbatos ir kai ką užkąsti. Motina buvo išėjusi į darbą. Vėl prasidėjo mokymasis. Sutarė kas valandą daryti trumpą dešimties minučių pertraukėlę, visai kaip mokykloje. Vėl sakinių nagrinėjimas, vėl skyrybos, rašybos aiškinimasis. Kalbėjo abu tik rusiškai. Tėvas mažai ką suprato. Paskui sūnus tarė:

- Neįsivaizduoju, kaip jūs, mokytojau, galite viską taip mokėti atmintinai? Visus kalbos ir sakinio dalių apibrėžimus, visas skyrybos taisykles aiškinate rusiškai. Kad bent vieną kartą būtume taip analizavę sakinius, mokėčiau be jokių kliūčių. Mes sakinių nenagrinėjame.

- Taip, dabar supratau, kodėl tau nesiseka, - tarė mokytojas. – Nenusimink, tuoj viską mokėsi. Pusę gramatikos išmoksim jau šiandien. Kitą kartą baigsim. O jei dar reiks, susitiksim draugiškai. Matau, kad mokytis sugebi.

Šešias pamokas atidirbę, abu išsiskyrė, susitarė susitikti po kelių dienų, kai mokytojas turės laisvo laiko. Moksleivis žadėjo prisitaikyti. Rimantas atsisveikino nušvitęs, o tėvas, susitikęs po trijų dienų, Jurgiui dėkojo, nes sūnus iš tikrųjų daug išmoko, sakė, kad rusų kalbos dėstytojas pagyrė ir parašė pirmą trejetą. Rimantas jam pasakė, kad mokosi papildomai, grįžęs iš paskaitų. Visi buvo patenkinti. Jurgis jautėsi skolingas už kadaise jam suteiktą draugišką paslaugą, už tą pagalbą prisiregistruojant mieste.

Po dviejų dienų pertraukos Indreika vėl teikė konsultacijas naujai susirinkusiems stojantiesiems. Jų buvo aštuoniolika – du berniukai ir šešiolika merginų. Jie stojo į buhalterijos ir statistikos specialybes. Rytojaus dieną turėjo būti rašinys, o matematiką jie buvo išlaikę vakar.

Rašinio metu užėjo ir direktorius. Jis džiaugėsi, kad kontingentas bus surinktas, grupėse bus ir po du ar tris kandidatus. Tai pirmi tokie sėkmingi metai technikumo gyvenime.

Rugpjūčio dešimtą dieną, kaip buvo skelbta, įvyko mandatinė (priėmimo) komisija. Į ją buvo pakviestas ir dėstytojas Indreika. Be direktoriaus, vadinamo komisijos pirmininku, buvo direktoriaus pavaduotojas Jonas Čenys, neakivaizdinio skyriaus vedėjas Algis Ratkevičius,  statistikos dėstytoja Stasė Židonytė, miesto statistikos inspektorius Faustas Obelenis, buhalterinės apskaitos dėstytoja Gražina Petronaitytė bei finansavimo ir kreditavimo dėstytoja Danguolė Grušytė. Priėmimo komisijoje turėjo dalyvauti ir visi stojantieji mokytis. Juos kvietė po vieną, klausinėjo labai paprastai: kodėl pasirinkai šią specialybę, iš kur sužinojai apie technikumą, ar iš tikrųjų nori būti ekonomistu?..

Komisija posėdžiavo ilgai, kol buvo priimti visi stojantieji. Susidarė trys buhalterinės apskaitos ir viena statistikos grupė. Priėmė ir po du kandidatus. Priimtųjų sąrašai netrukus buvo įdėti  į skelbimų lentą. Moksleiviai, nutvindę visus technikumo koridorius, džiaugėsi radę save priimtųjų sąrašuose ir ruošėsi vykti namo bei pranešti tėvams didį džiaugsmą –  nuo rugsėjo pirmos jau mokysis Statistikos technikume.

Rugpjūčio vienuoliktą prasidėjo konsultacijos stojantiems į neakivaizdinį skyrių. Prieš pat konsultacijas direktorius dėstytojui Indreikai priminė:

- Neakivaizdiniame skyriuje į pirmuosius kursus bus priimama neribotas kiekis, kiek tik bus įstojusių. Jie rašys diktantą: lietuviai – lietuvių kalba, o rusai – rusiškai. Stojantieji į trečiąjį kursą (dieniniame skyriuje baigusieji vidurinę mokyklą stojo į antrąjį kursą) rašys rašinį: lietuviai - lietuviškai, o rusai – rusiškai. Jų skaičius taip pat neribotas. Priimame daugiau, nes nemaža įstojusių mokymosi metu dėl įvairių priežasčių nutraukia mokslą. Jiems vertinimo metu reiktų daryti nuolaidų: žmonės seniai mokėsi, daug dirba, užsiėmę šeimų reikalais, neturi laiko...

- Labai dėkui už patarimus, stengsiuosi, kad viskas būtų gerai.

Rugpjūčio vienuoliktą dėstytojas Jurgis turėjo keturias valandas konsultacijų stojantiems į pramonės buhalterinės apskaitos pirmąjį kursą. Jis padavė tuščią popieriaus lapą užsirašyti nurodant vardą, pavardę, gimimo metus, pareigas, darbo stažą, gyvenamąją vietą. Direktoriaus patarimu, jis turi orientuotis, kiek ir kokių yra stojančiųjų.

Dėstytojas džiaugėsi, kad iš šios daugybės – nei vieno ruso, vadinasi, bus diktantas lietuvių kalba. Pagal programos nurodymus, jis dėstė jiems tik kalbos dalykus: fonetiką ir rašybą, morfologiją ir rašybą, sintaksę ir skyrybą. Kad daugiau apimtų  įvairių taisyklių ir primintų stojantiesiems praktiškų rašybos bei skyrybos dalykų, jis pradėjo dėstymą nuo visapusiško sakinių nagrinėjimo. Pradėjęs nuo paprastesnių dalykų, ėjo prie sunkesnių. Tuo pačiu metu  įsitikino, kiek jie moka, kiek pamiršę. Daug dėmesio dėstytojas skyrė rašto taisyklingumui, grožiui, rašysenos aiškumui. Daugeliui teko atsisakyti savaip susikurtų raidžių, nereikalingo rašto iškraipymo. Pakviestasis lentoje rašė sakinį, o kiti jį užsirašė į sąsiuvinį. Pakviestasis balsu analizavo, o kiti jam padėjo. Netikslumus taisė ir dėstytojas. Stojantieji išgirdo dėstytojo dikciją, bandė įsitikinti, kur tarsena padės jiems susivokti rašybos ar skyrybos sunkumuose. Po dviejų akademinių valandų buvo pertrauka.

Kad su būsimaisiais  moksleiviais geriau susipažintų, dėstytojas, paėmęs sąrašą su pagrindiniais duomenimis, ėmė žiūrėti. Jam pirma rūpėjo darbo stažas. Dirbančių buhalteriais buvo dauguma. Iš jų dalis buvo įmonių bei įstaigų vyriausiųjų buhalterių. Pamatęs vienoje vietoje, kad pagyvenęs vyras turi per dvidešimt penkerius metus darbo stažą, paklausė:

- Džiaugiuosi, kad matau turinčių labai didelį darbo stažą. O kiek dar per 25, kiek metų reikia pridėti?

- Tik penkiolika, - atsakė pagarbiai klaustasis.

- Tai tik keturiasdešimt, - pridėjo juokdamasis dėstytojas. – Tai mano gyvenime pirmas toks atvejis. Norėčiau, kad tokių būtų daugiau. O kaip čia atsitiko, kad sumanėte studijuoti?

- Mano du sūnūs, įstoję į Politechnikos institutą, ruošiasi mesti studijas, aš noriu jiems įrodyti, kad ir aš, nors gerokai pagyvenęs, bet su dideliu noru mokausi.

Visi suaugę vyrai ir moterys skaniai nusijuokė. Paskui dėstytojas tarė:

- Nėra čia nieko juokingo: gyvenime visko pasitaiko, o ypač jauniems - sutingo, ir gana. Manau, kad po šito įrodymo abu sūnūs tikrai studijų nenutrauks.

Po to dėstytojas diktavo bandomąjį diktantą. Parašę visi susikeitė su savo suolo draugais parašytais tekstais, o dėstytojas aiškino visas sunkesniąsias rašybos bei skyrybos vietas. Klaidas reikėjo pažymėti paraštėje: rašybos – brūkšneliu, o skyrybos – paukščiuku. Apie trečdalis rašiusių padarė daugiau nei po dešimtį klaidų. Daugelį suėmė baimė, bet dėstytojas žadėjo, kad kiek tik galėsiąs, darysiąs jiems nuolaidų. Patarė dar turimą laiką parašyti po keletą diktantų, o padiktuoti galėtų ir kurso draugai. Diktantą teks rašyti poryt aštuntą valandą. Reikia atsinešti po dvi rašymo priemones.

Kitą dieną buvo konsultacijos stojantiems į statistikos specialybės pirmąjį kursą: rašantiems lietuvių kalba – aštuntą valandą, o rašantiems rusų kalba – dvyliktą. Dėstytojas panašiai konsultavo ir juos. Ir šie įsirašė į sąrašą, nurodė, kas buvo prašoma. Rusams jis dėstė tuo pačiu metodu kaip ir lietuviams, tik aiškino rusiškai. Statistikai rusai buvo iš įvairių vietų: Kaliningrado, Sovietsko, Minsko, Leningrado, Maskvos... Nors Statistikos technikumų buvo ir didmiesčiuose, bet dėl įvairių priežasčių jie važiavo į Kauną. Jų buvo dvidešimt, o lietuvių – trisdešimt keturi.

Rugpjūčio tryliktą, aštuntą valandą, susirinko rašyti diktanto buhalteriai. Jų buvo penkiasdešimt. Pasiėmęs iš direktoriaus diktanto tekstą, o iš sekretorės – skirtą popierių ir egzaminų lapelius, atvyko diktuoti. Auditorija buvo pilna, bet po du į suolą tilpo. Dėstytojas stengėsi diktuoti lėtai, pabrėždamas pauzes bei ilguosius ir trumpuosius balsius. Jam buvo gaila suaugusių, seniai besimokiusių ir užsiėmusių šeimos bei darbo reikalais. Susirinkęs diktantus, dėstytojas pažadėjo rezultatus pasakyti rytoj.

Po pertraukėlės dėstytojas nuėjo konsultuoti stojančiųjų į pramonės buhalterinės apskaitos trečiąjį kursą. Jų buvo keturiasdešimt penki, vos tilpo auditorijoje. Jie irgi įsirašė į dalyvaujančių lapą. Vieną akademinę valandą jis skyrė rašybai bei skyrybai, o tris kitas – lietuvių literatūrai.  Vieną valandą jis kalbėjo apie Maironį, Vaižgantą ir Vienuolį. Po pertraukos buvo skaitomi pavyzdingai parašyti  stojusiųjų į dieninį skyrių rašiniai. Perskaityti rašiniai buvo trumpai aptariami. Buvo atkreiptas dėmesys ir į rašysenos aiškumą, raidžių tikslumą, tvarkingą teksto išdėstymą lape.

Po konsultacijos truputį užkandęs, dėstytojas ėmė taisyti parašytą diktantą. Pradėdamas taisyti jis ne mažiau jaudinosi nei rašiusieji. Pažymių iš karto irgi nerašė, tik pažymėjo paraštėje klaidas. Pirmą dešimtį peržiūrėjęs, nerado nei vieno blogai parašyto. Pakilo ir jam nuotaika. Surašė pažymius. Trejetų buvo šeši, ketvertų trys ir vienas penketas. Taisė toliau ta pačia tvarka. Daugiau buvo skyrybos klaidų. Rado keletą ir silpnai parašytų. Juos padėjo į šalį, laukė, kol paaiškės kiti darbai. Toliau taisymas ėmė sektis sparčiau. Vėl rado daug įvairių klaidų. Po keturių taisymo valandų paaiškėjo ir rezultatai: iš penkiasdešimties rašiusių dvejetų – šeši, trejetų – dvidešimt aštuoni, ketvertų – dešimt, penketų – šeši. Pažymius surašė į du žiniaraščius, nes viename netilpo, įrašė ir į egzaminų lapelius. Dvejetų į lapelius nerašė, nes tikėjosi, kad direktorius jiems leis dar kartą rašyti. Žiniaraščio gale apskaičiavo atidirbtas akademines valandas: rašymas – 1 val., taisymas – (50: 7) 7,14 val., iš viso – 8,14 val. Konsultacijos buvo rašomos į atskirą žurnalą.

Rugpjūčio keturiolikta diena jam buvo labai sunki: diktantas stojantiems į pirmąjį statistikos kursą lietuviams, paskui – rusams, dar konsultacijos stojantiems į trečiąjį kursą lietuviams, po to – rusams. Diktantą padiktuoti lietuviškai, po to - rusiškai, dar ir konsultuoti iš lietuvių literatūros jam nebuvo sunku, bet konsultuoti rusus iš rusų literatūros buvo nelengva. Svarbiausia, ką tik kalbėjus lietuviškai, tuoj teko pradėti rusiškai. Gerai, kad susirado pernykščių rašinių, jam sekretorė keletą išėmė iš asmens bylų, tad truputį supažindinęs su galimomis temomis, ėmė skaityti geriau parašytus rašinius. Kalbėti apie rašybos ir skyrybos sunkumus irgi jam buvo paprasčiau. Daugelis rusų buvo nusiteikę išdidžiai, jautė, kad geriau išmano rusų kalbą už patį dėstytoją, nes buvo gimtoji ir įprasta.

Iš trisdešimt trijų lietuvių kalbos diktantų dvejetų buvo keturi, trejetų – penkiolika, ketvertų - devyni, penketų – penki. Vienas rašyti diktanto neatvyko. Iš dvidešimties rašiusių rusų kalba dvejetų buvo du, trejetų – trylika, ketvertų – trys, penketų – du. Į žurnalą įrašė keturias valandas konsultacijų lietuvių literatūros ir keturias – rusams rusų literatūros. Diktantai: rašymas – 2 val., darbų taisymas – (4,85+2,85), iš viso – 9,70 val.

Rugpjūčio penkioliktą dieną dėstytojas turėjo tik rašinį stojantiems į buhalterinės apskaitos trečiąjį kursą. Rašė keturiasdešimt penki žmonės. Kaip paaiškėjo, laisvą temą ,,Kaip man sekasi dirbti buhalteriu“ rašė trisdešimt stojančiųjų, ,,Veronikos paveikslas Antano Vienuolio ,,Paskenduolėje“ – dešimt, o penki pasirinko - ,,Protestas prieš socialinę ir nacionalinę priespaudą A. Baranausko ,,Anykščių šilelyje“. Taisymas užėmė ilgesnį laiką. Pradėjęs taisyti dvyliktą valandą, baigė – aštuntą valandą vakare. Dvejetų buvo keturi, trejetų – trisdešimt, ketvertų - devyni, penketų – du. Teko vėl prašyti sargo, kad atrakintų raštinę: žiniaraščius, egzaminų lapelius ir rašinius padėjo ant stalo.

Rugpjūčio šešiolikta diena nebuvo sunki: egzaminavo dvidešimt keturis stojančius į trečiąjį statistikos specialybės kursą. Penkiolika stojančiųjų pasirinko laisvą temą ,,Kaip man sekasi dirbti statistikos inspektoriumi“, penki - ,,Stiprių asmenybių ir žmogiškų jausmų išaukštinimas V. Krėvės ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“, keturi - ,,P. Cvirkos ,,Frank Kruk“ – kapitalistinės santvarkos išugdyto biznieriaus satyra“. Pradėjęs taisyti dvyliktą valandą, baigė – penktą valandą. Dar spėjo visą medžiagą įteikti sekretorei. Dvejetų buvo trys, trejetų – septyniolika, ketvertų – trys, penketų – vienas.

Dar vieną dieną teko egzaminuoti rusus, stojančius į trečiąjį statistikos specialybės kursą. Iš dvidešimt vieno rašiusio laisvą temą ,, Kaip man sekasi dirbti statistikos inspektoriumi“ (rusų kalba) pasirinko šešiolika, ,,Jauna-gvardiečių paveikslai A. Fadiejevo romane ,,Jaunoji gvardija“ (rusų kalba) – trys, ,,Motinos paveikslas M. Gorkio romane ,,Motina“ (rusų kalba) – du. Šią dieną dėstytojas baigė taisyti ketvirtą valandą po pietų. Dvejetų buvo trys, trejetų – penkiolika, ketvertų – du, penketų – vienas. Rezultatus pasakė tą pačią dieną. Direktoriui leidus, pakabino skelbimą, kad dvejetus gavusieji egzaminą perlaikys rugpjūčio aštuonioliktą dieną: rašinys lietuvių ir rusų kalbomis (dešimt stojančiųjų) – aštuntą valandą, diktantas lietuvių kalba (rašančių – dešimt) – dvyliktą valandą, o diktantas rusų kalba (rašančių – du) – tryliktą valandą. Rezultatai bus pranešti tą pačią dieną septynioliktą valandą. Neišlaikiusieji e

Iš viso įrašų: 1
 
 

mano nuotraukos

Patiko nuotrauka? Įvertink!

Reklama Sukurk savo
Reklama

El. paštas: [email protected]

Kita Informacija: [email protected]

All Media Digital
AMDigital logotipas
Ši svetainė talpinama